Vilniaus energetikos forumas ir energetikos kasdienybės | Apžvalga

Oikos

  • Vilniaus energetikos forumas ir energetikos kasdienybės

  • Data: 2017-12-22
    Autorius: Aleksandras Graželis

    Lapkričio 7–8 dienomis įvyko svarbiausias metinis renginys energetikos klausimais – Vilniaus energetikos forumas. Tai jau devintas tokio pobūdžio renginys, vykstantis nuo 2009 metų. Šiemet jį, kaip ir visus ankstesnius kartus, inicijavo „Valstybės“ žurnalas,  jį parėmė devyniolika  įmonių ir valstybinių institucijų.

    Forumas pakeitė konferenciją

    Aštuoni ankstesnieji energetikų susitikimai vyko metinės Energetikos konferencijos pavadinimu, šiemet renginiui suteiktas Vilniaus energetikos forumo vardas. Tarptautinių žodžių „konferencija“ ir „forumas“ reikšmė panaši, tačiau forumu vadinamas platesnio masto suvažiavimas ar pasitarimas. Pavadinimą tikriausiai vertėjo keisti dėl to, kad šis energetikų pasitarimas šiemet vyko jau ne vieną dieną, bet dvi. Žymiai išaugo apsvarstytų temų ir klausimų ratas. Perskaitytas įspūdingas (net 52) pranešimų skaičius, surengtos devynios diskusijos. Forumo svečiais buvo vienuolikos valstybių specialistai ir politikai, taip pat keli Europos Komisijos direktoratų darbuotojai.

    Sveikintini „Valstybės“ žurnalo siekiai kasmet didinti šio renginio reikšmę, įtaką ir žinomumą Europos Sąjungoje. Šiaurės Europos ir Baltijos valstybėse šis kasmetinis forumas savo pobūdžiu ir tikslais yra labai įdomus ir svarbus. Ypač svarbus jis tikrai bus tol, kol Baltijos valstybės nesusijungs sinchronizuotam darbui su kontinentinės Europos elektros sistema bei nebus nutiestos dujų jungtys tarp Lietuvos ir Lenkijos, taip pat tarp Estijos ir Suomijos.

    Forumas sutelkė politikos, verslo lyderius, ekspertus, finansų sektoriaus atstovus,  jame ieškota atsakymų į svarbiausius klausimus, kylančius Europos Sąjungai ir konkrečiai Baltijos valstybių regionui energetinio saugumo bei tvaraus ir konkurencingo energetikos verslo plėtros srityse. Forumo pranešimų ir diskusijų temos apėmė dujų, atsinaujinančių išteklių energetikos bei transporto sektorius, analizuotos pasaulinės energetikos tendencijos, ES energetikos politika, energetinio saugumo aspektai Baltijos valstybėse. Suprantama, taip pat daug dėmesio ir laiko buvo skirta Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos projektui.

    Mūsų rūpesčiai suprantami

    Gerbiamieji skaitytojai tikriausiai supras ir nepyks, jei supažindinsime tik su keliais svarbiausiais forumo klausimais ir pasiūlytais sprendimais – visas forumo aprašymas netilptų ir nemažoje knygoje.

    Energetinio saugumo sesijoje pranešėjai įvertino Europos Sąjungos energetikos politiką  ir, svarbiausia, demonstravo supratimą apie dar neišspręstas Baltijos šalių energetikos problemas. Tokių nuostatų formavimasis kaimyninėse valstybėse bei ES struktūrose mūsų šaliai ypač reikalingas ir naudingas. Tik daug kartų primenant tai, kas mums rūpi ir svarbu, galime visus įtikinti – ir kitų valstybių asmenis, ir savus, kad energetikos sektorius Lietuvoje privalo veikti tokiomis pat sąlygomis, kaip kitose ES valstybėse – būtų saugus, patikimas, konkurencingas  ir prieinamas vartotojams. Prisiminkime, kaip ilgą laiką  (nes niekam nieko nesakėme) gyvenome užliūliuoti pažadais apie pigias Rusijos dujas ir naftą. Pirmieji savarankiški mūsų valstybės sprendimai siekiant patiems valdyti  energetinius resursus (Būtingės naftos terminalo statyba bei „Mažeikių naftos“ privatizavimas) baigėsi sankcijomis – naftotiekio „Družba“ uždarymu.  Algirdo Brazausko vyriausybei pigiai pardavus „Lietuvos dujas“, nesulaukėme vienuolikai metų žadėtos pigios dujų kainos, netrukus ėmėme mokėti didžiausią jų kainą Europos Sąjungoje. Tada jau nebetylėjome – pasipriešinome: ėmėme statyti biokuro katilines taip sparčiai, kad tapome pavyzdžiu kitos šalims. Sugebėjome atsirišti nuo monopolinės „Gazpromo“ dujų vamzdžio priklausomybės taip pat greičiau už kaimynus. Energingi Lietuvos, Latvijos ir Estijos veiksmai siekiant energetinės nepriklausomybės bei agresyvūs Rusijos veiksmai (Krymo okupacija ir karas Donbase) atvėrė akis ir Europos Sąjungos senbuviams – 2015 metais buvo sukurta Europos energetinė sąjunga, kuri ėmėsi kurti vieningą ir skaidrią bendrąją ES energijos rinką, siekdama mažinti trečiųjų šalių įtaką ES energetikai. Forumo pranešimuose buvo kalbama ir apie būsimus naujus pasiūlymus ES energetikai, kuriuos šiek tiek vėliau, lapkričio 23 dieną, paskelbė Europos Komisija (juos apžvelgsime kituose „Apžvalgos“ numeriuose).

    SGD terminalo žingsniai

    Šių metų forume daug dėmesio buvo skirta suskystintoms gamtinėms dujoms, nes Vilniaus energetikos forumo rėmuose įvyko ir Trečiasis Lietuvos ir Nyderlandų dujų forumas. Pranešimus skaitė ir diskutavo Lietuvos, Nyderlandų, Vokietijos, Estijos, Lenkijos bei Europos Komisijos dujų verslo specia­listai. Tą pačią dieną, lapkričio 8-ąją, forume buvo inauguruota Lietuvos SGD platforma, kurią įsteigė mokslo ir verslo įstaigos – AB „Klaipėdos nafta“, UAB „Litgas“, AB „Amber Grid“, UAB „Lietuvos dujų tiekimas“, Klaipėdos universitetas ir Lietuvos SGD klasteris. Ši platforma įsteigta įvertinus Nyderlandų Karalystės Nacionalinės SGD platformos gerąją patirtį, ketinama su ja ir bendradarbiauti.

    Apibendrindamas forume aptartus dujų sektoriaus klausimus, energetikos ekspertas Romas Švedas pareiškė, kad yra nustebintas Klaipėdos SGD terminalo verslo plėtros tempais ir galimybėmis. Terminalo komercinė veikla prasidėjo 2015 metų sausio 1 dieną. Pasiekta ne tik tai, ko buvo tikimasi jį statant  – sudujinti laivais-dujovežiais atgabentas suskystintas gamtines dujas ir jas patiekti į Lietuvos dujų vamzdynus, bet ir daug daugiau. Spalio 27 dieną, lygiai po trejų metų, kai atplaukė laivas-saugykla „Independence“,  Klaipėdoje atidaryta SGD paskirstymo stotis, iš kurios autodujovežiais  SGD bus tiekiamos dujų užpildymo stotims, taip pat gyvenvietėms, neprisijungusioms prie dujų tinklų bei kitiems vartotojams. SGD iš laivo-saugyklos „Independence“ numatoma gabenti mažaisiais laivais-dujovežiais į kitus Baltijos jūros uostus.

    Palankios verslo plėtrai galimybės susijusios ir su klimato kaitos priežasčių mažinimu: nuo 2015 sausio 1 dienos Baltijos jūra, Šiaurės jūra, Lamanšo sąsiauris ir kai kurie Šiaurės Amerikos vandenys pateko į specialų sieros dioksido išmetimo kontrolės rajonų sąrašą. Šiuose rajonuose (o nuo 2020 metų ir visuose pasaulio vandenynuose) plaukiojantys laivai privalo naudoti jūrinį kurą, kuriame leistinas  sieros kiekis neviršija 0,1 proc., tas kiekis, palyginus su ankstesniu, sumažintas net 10 kartų. Lietuva, esanti palankioje geografinėje padėtyje ir turinti tinkamą infrastruktūrą,  gali savo laivų statyklose ir remonto įmonėse perdirbti laivų variklius SGD naudojimui bei aprūpinti laivus šiuo ekologišku kuru. Analogiška situacija ir su vilkikų varikliais, nes 2014 metais įsigaliojo dyzelinio kuro standartas „Euro 6“, po kelerių metų gali atsirasti dar griežtesnis „Euro 7“. Variklių gamintojams tampa techniškai lengviau pereiti prie SGD naudojimo kurui, nei kurti brangią išmetamųjų dujų valymo įrangą. Naujos kartos vilkikus, varomus SGD, jau pristatė IVECO, „Scania“, „Volvo“. Europos Komisija rengia iniciatyvas kurti tokiais degalais galinčių aprūpinti degalinių tinklą Europos Sąjungoje. AB „Klaipėdos nafta“, valdančios  SGD terminalą, tikslai tokie: sukurti konkurencingą SGD paskirstymo centrą Baltijos jūros regionui, plėtojant žinias, technologijas ir verslo partnerystes.

    Naujoji strategija – dar negreitai

    Energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas pristatė naujosios Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos projektą.  Jis pažymėjo, kad vienas svarbiausių netolimos ateities uždavinių Lietuvos energetikai yra iki 2025 metų Baltijos valstybių elektros energetikos sistemą susijungti sin­chroniniam darbui su kontinentinės Europos elektros sistema. Tokio svarbaus sprendimo įgyvendinimo šviesoje Lietuvos energetikos strategija įgyja ne tik regioninę, bet ir bendraeuropinę išraišką. Ministras užtikrino, kad dirbama kartu su partneriais – Latvijos ir Estijos energetikais, kad jau aiškūs tikslai ir įgyvendinimo veiksmų kontūrai. Svarbu tai, kad Baltijos šalių elektros sistemos sinchronizacija su ES tinklais yra prioritetinis Europos energetinės sąjungos projektas. Tokio sprendimo Lietuva laukė ilgai, net dešimt metų. Sinchronizacijos galimybes ir atlikimo būdus nagrinėjo septynios mokslininkų studijos, aštuntoji netrukus bus pateikta. Savo veiksmus derina Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos elektros perdavimo sistemų operatoriai.  2019 metų  birželio mėnesį numatyta atlikti Baltijos šalių elektros sistemos izoliuoto darbo bandymą. Jo metu elektros poreikį Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje užtikrins tik šiose valstybėse esantys elektros gamybos įrenginiai ir aukštos įtampos nuolatinės srovės jungtys su Švedija ir Suomija. Savarankiškai bus palaikomas elektros sistemų galių balansas ir dažnis.

    Kiti strategijos projekte numatyti tikslai ir uždaviniai, palyginus su sin­chro­nizacija, yra labiau įprasti ir žinomi visiems energetikos verslo vystytojams ir vartotojams. Tai tolesnė biokuro naudojimo plėtra šilumos bei elektros gamybai, siekiai įvairiomis priemonėmis mažinti visų transporto rūšių degalų sukeliamą taršą, didinti energijos vartojimo efektyvumą.

    Diskusijos dalyviai skirtingai vertino strategijos projektą. Asmenys, atsakingi už jos parengimą bei svarstymą Seime, suprantama, ją gyrė, vadino realia ir geresne už ankstesniąsias,  kurių įgyvendinti nesisekė. Pasidžiaugta tuo, kad dabartinė Lietuvos energetikos infra­struktūra nėra susijusi nei su akmens anglies, nei skalūnų gavyba, nes iškastinį kurą naudojančios valstybės  (pvz., Lenkija, Estija) susiduria su didelėmis oro taršos problemomis. Tuo tarpu energetikos verslo asociacijų  atstovai išvardijo nemažai strategijos projekto trūkumų. Nors projekte akcentuojama didžiulė atsinaujinančių išteklių energetikos plėtra, tačiau apie vėjo elektros gamybą Baltijos jūroje joje neužsiminta, labai maža ir žemyninio vėjo elektros gamybos plėtra. Nenumatytos energijos gamybos skatinimo schemos, nors valstybės pagalbos energetikai gaires 2014–2020 metams Europos Komisija pateikė jau prieš kelerius metus. Atsinaujinančių išteklių energetikos technologijos tobulėja, pinga, todėl skatinimo schemų tobulinimas svarbus ir verslininkams, ir valstybei. Nekalbėta ir apie tai, kokiais būdais bus skatinami gaminantieji vartotojai, užsiimantys elektros gamyba, nes jų 2020 metais tikimasi būsiant net 34 tūkstančius.

    Strategijos laukia dar ilgi svarstymų Seime mėnesiai. Seimo ekonomikos komiteto pirmininkas (nuo 2017 m. lapkričio 28 d. – Lietuvos Respublikos ūkio ministras) Virginijus Sinkevičius pažadėjo, kad Seimas ją priims iki 2018 metų birželio mėnesio.

    Susidvejinimo pavojai

    Energetikos forume išklausėme valdančiosios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovų strateginius ketinimus vystyti didelio naudingumo biokuro kogeneracines jėgaines, efektyviai panaudoti išrūšiuotas atliekas šilumos ir elektros gamybai. Tačiau po kelių dienų teko keistai pasijusti, kai tos pačios sąjungos politikė visai Lietuvai pranešė apie priešingą požiūrį į šiuos išvardintus dalykus. Apie asmenybės susidvejinimo pavojus pačiam asmeniui bei aplinkiniams puikiai žinome.  Bet dar pavojingesnis Lietuvai gali tapti „valstiečių“ požiūrio į energetikos plėtrą susidvejinimas. Būtent tokį dalyką galime įžvelgti Seimo narės Virginijos Vingrienės svarstymuose, ar nevertėtų atsisakyti Kauno kogeneracinės jėgainės, kuriuos ji išdėstė interneto svetainėje delfi.lt  2017 metų lapkričio 21 dieną. Neišmanančia reikalų, apie kuriuos rašo, jos negalima būtų pripažinti, nes ji dirba ir Seimo aplinkos apsaugos komitete, ir Seimo energetikos komisijoje. Seimo narė, aiškindama, kad Kauno kogeneracinei elektrinei nepakaks kuro, remiasi Kauno technologijos universiteto mokslininkų studija. Joje teigiama, kad pastačius dvi naujas jėgaines Vilniuje ir Kaune jau 2030 metais jų veiklai trūks daugiau nei 180 tūkst. tonų komunalinių atliekų. Įdomiausia, kad šios studijos teiginius dar spalio mėnesio pabaigoje paneigė patys studijos rengėjai, t.y. anksčiau, nei autorė parašė savąjį tekstą. Kažkodėl Seimo narė nevertino oficialių duomenų apie atliekų kiekius, kuriuos pateikė Aplinkos bei Ūkio ministerijos, Aplinkos apsaugos agentūra. Neatsižvelgė ir į tai, kad jėgainėje ketinama deginti ne tik kietąjį atgautąjį kurą, bet ir pramonines atliekas bei išdžiovintą nuotekų dumblą. Tokie Seimo narės siūlymai kertasi su „valstiečių“ siekiais visais įmanomais būdais didinti elektros gamybą Lietuvoje. Rengiantis iki 2025 metų sinchronizuoti Baltijos valstybių elektros sistemą su kontinentinės Europos tinklais, specialistų teigimu, gali trūkti apie 200 MW galios elektrą gaminančių įrenginių. Šiame kontekste Kauno kogeneracinė elektrinė su savo 24 MW galia yra labai svarbi. Paradoksali situacija šiuo metu klostosi ir komunalinių atliekų tvarkyme. Didelė dalis mechaniniuose įrenginiuose rūšiuotų atliekų, tinkančių deginimui, vežamos į sąvartynus, nes Kauno regione deginti nėra kur, o Klaipėdos kogeneracinė  jėgainė svetimas atliekas degina tik tada, kai savų nebeturi. Gyventojai, suprantama, moka du kartus – ir už rūšiavimą, ir už laidojimą sąvartyne. Analogiška būklė ir Vilniuje: laukiant, kol bus pastatyta Vilniaus kogeneracinė jėgainė, kietąjį atgautąjį kurą bandoma sandėliuoti, tačiau trūkstant vietos jis keliauja į sąvartyną.

    Seimo narė neįsigilino į būsimos jėgainės technines galimybes: jei Lietuvoje sugebėtume idealiai sutvarkyti komunalines ir pramonines atliekas bei nuotekų dumblą, tuomet jėgainėje galėtų būti deginamos miškų kirtimo ir tvarkymo atliekos, energetinių augalų mediena, šiaudai, durpės.

    Įdėmiau skaitant Seimo narės tekstą, viena mintis nuskamba keistokai: „… naujosios kogeneracinės elektrinės neišvengiamai konkuruos su mažosiomis biokuro jėgainėmis, taip pat gaminančiomis šilumos energiją“. Visų pirma, kodėl jos negali konkuruoti laisvos rinkos principais gyvenančioje valstybėje? Autorei reikėtų prisiminti, kad „valstiečiai“,  2012 metais kartu su „socdemais“ agituodami prieš Visagino AE statybą, žadėjo pastatyti 14 kogeneracinių jėgainių. Dabar rengiamos statyti – Vilniaus ir Kauno – bus tik pirmosios iš žadėtųjų. Autorė nesiaiškina, kodėl vietoje žadėtų ir valstybei reikalingų kogeneracinių elektrinių buvo pristatyta nemažai šiluminių katilinių. Kodėl pastatytųjų katilinių galia, kaip susitarus, šiek tiek mažesnė, nei 20 MW? Paaiškiname: todėl, kad statant galingesnę jėgainę pagal ES direktyvos reikalavimus reikia įrodyti, kad dirbdama kogeneraciniu režimu ji nebus ekonomiškai naudinga. O statant mažesnės galios katilinę tampa įmanoma ir naudinga konkuruoti su kitais šilumos gamintojais dideliuose miestuose.  Nors juose, valstybės energetikos prioritetų požiūriu, turėtų būti statomos kogeneracinės elektrinės. Šilumines biokuro katilines, mažesnes nei 20 MW galios, vertėtų statyti rajonų centruose ir ten konkuruoti su dujas deginančiomis šiluminėmis katilinėmis. ■

  • ATGAL
    Pasaulio ekonomikos tendencijos 2018-iems metams
    PIRMYN
    Nuo lito link virtualių pinigų
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.