Vilniaus kino šortai. Požiūris į trumpametražius filmus keičiasi | Apžvalga

Įžvalgos

  • Vilniaus kino šortai. Požiūris į trumpametražius filmus keičiasi

  • Temos: Kultūra
    Data: 2014-10-05
    Autorius: Vilius Arlauskas

    Festivalio „Vilniaus kino šortai“ organizatorės Marija Razgutė (dešinėje) ir Austėja Kazlauskytė (Monikos Gedrimaitės nuotrauka)

    Spalio mėnesio 9-12 d. „Apžvalga“ kviečia jus apsilankyti jau 9 kartą vykstančiame tarptautiniame trumpametražių filmų festivalyje „Vilniaus kino šortai“. Tai – didžiausias trumpametražių filmų festivalis Baltijos šalyse. Šiemet jame bus parodyta daugiau nei penkios dešimtys skirtingų filmų iš keturių žemynų. Renginio metu be filmų peržiūrų bus vykdoma edukacinė veikla: visi norintys turės galimybę pasiklausyti užsienio svečių paskaitų, o trumpametražių filmų kūrėjams bus suteikta unikali proga pristatyti savo idėjas „Baltic pitching forum“ renginio metu. Vis didėjantis ir kasmet daugiau žiūrovų į kino sales sukviečiantis festivalis ne tik laužo stereotipus, bet apskritai kelia visuomenės susidomėjimą kino menu. Apie šį festivalį, jo programą bei trumpametražius filmus kalbamės su festivalio programos vadove Marija RAZGUTE bei festivalio plėtros koordinatore Austėja KAZLAUSKYTE.

    Festivalis vyksta jau devintą kartą. Ar iš to galima spręsti, jog trumpametražis kinas jau turi auditoriją Lietuvoje?

    Marija: Kiekvienais metais festivalio lankomumas auga, žinoma, jis nedidėja dvigubai, bet kasmet yra jaučiamas žymus žiūrovų skaičiaus gausėjimas. Turime ir nuolatinių lankytojų. Kai kuriuos žmones, kurie sąžiningai kiekvienais metais ateina į festivalį ir juo domisi, net pažįstame.

    Festivalyje dirbate jau ne vienerius metus, gal pastebėjote, kaip kito jūsų žiūrovas?

    Marija: Vienintelis dalykas, kurį pastebime, tai didėjantis vyresnio amžiaus žmonių susidomėjimas trumpametražiu kinu. Pavyzdžiui, anksčiau, prieš penkerius metus, ateidavo vien jaunimas, o dabar sulaukiame ir kur kas vyresnio amžiaus žiūrovų. Visuomenės nuomonė apie trumpametražius filmus pasikeitė. Dingo stereotipas, jog trumpametražis kinas yra tik studentų filmukai, nufilmuoti buitine kamera per dvi dienas, trečią dieną sumontuoti, o ketvirtą – jau rodomi kino teatre. Žmonės suprato, kad trumpametražis kinas yra aukštos meninės vertės, turi rimtą turinį bei yra vertas jų dėmesio. Apskritai, situacija gerėja, nors dar tenka įrodinėti trumpametražių filmų vertę, tačiau tendencijos yra pozityvios.

    Ar sunku rasti rėmėjų festivaliui?

    Austėja: Anksčiau dirbau įvairiuose festivaliuose, kur užsiimdavau paramos paieškomis. Dažniausiai susidurdavau su atsakymu, kad čia dar vieni paskambino ir prašo paramos, tačiau šiemet, kai pradėjau dirbti „Vilniaus kino šortuose“, susiduriu su kiek kita situacija. Žmonės, kai jiems paskambini, jau žino apie festivalį ir noriai prisideda prie jo įgyvendinimo. Įmonės supranta, apie kokią bendrapartnerystę tu kalbi, jos vertina tą galimybę augti kartu su kultūriniais renginiais, mato to vertę.

    Ko šiais metais festivalio dalyvis negali praleisti, kokius filmus rekomenduotumėte pamatyti?

    Marija: Bus galima pamatyti 55 filmus iš 4 žemynų bei 28 skirtingų šalių. Festivalio programa tikrai didžiulė. Norėčiau akcentuoti ne kokius nors atskirus filmus, bet patį seansų sudarymo principą. Konkursinės programos yra konstruojamos įvairovės principu. Stengiamasi, kad atėjęs žiūrovas pamatytų pačių įvairiausių žanrų trumpametražius filmus. Atėjus į vieną programą, bus galima pamatyti ir skirtingų šalių filmus. Pajusti pulsą, pamatyti tai, kas kuo gyvena visame pasaulyje yra didžiulė privilegija. Pavyzdžiui, atėjus į kino seansą, jis gali prasidėti režisieriaus Yoav Hornung iš Izraelio filmu „Deserted“, kuriame pasakojama apie dvi merginas karininkes. Izraelietėms, taip pat kaip ir vaikinams, yra privaloma karinė tarnyba. Gali pagalvoti, kad tai šiek tiek politinis filmas, bet iš tikrųjų tai filmas apie bendražmogiškus dalykus: pasirinkimą bei vertybes. Po to tau gali tekti galimybė pažiūrėti Hye-Ryeom Yoon iš Pietų Korėjos filmą „Holly Class“, kuris turi siaubo elementų. O seansą užbaigti galite režisieriaus iš Danijos Emil Langballe filmu „Beach Boy“, kuriame vaizduojama Kenijoje gyvenančių jaunuolių, kurie užsidirba pragyvenimui, leisdami laiką su vyresnio amžiaus britėmis, atvykusiomis ten atostogų, kasdienybę.

    Didžiuojatės, kad sulaukiate daugybės filmų paraiškų, kurie norėtų dalyvauti festivalyje. Kokiais kriterijais juos atrenkate?

    Marija: Filmus atrenka mūsų sudaryta komisija: režisierius Andrius Blaževičius, prodiuserė ir fotografė Liuda Drižytė bei kino kritikas Gediminas Kukta. Šie trys žmonės peržiūri tuos kelis tūkstančius mums atsiųstų filmų ir atrenka pačius geriausius. Filmai yra suskirstyti į konkursines ir specialiąsias programas. Šiemet festivalyje tikimės parodyti 55 trumpametražius filmus konkursinėje programoje bei dar apie 15 specialiosiose programose.

    Viena iš specialiųjų programų bus skirta lietuviškiems dokumentiniams trumpametražiams filmams, kurie buvo kurti sovietmečiu. Šią programą mums parengė „Meno avilys“. Dar viena speciali programa bus skirta lenkiškiems filmams – šią programą mums rengia mūsų partneris Lenkijoje Zubrofkos trumpametražių filmų festivalis.

    Pagrindinis filmų atrinkimo kriterijus yra meninė kino filmo vertė. Į mūsų programas patenka tiek dokumentiniai, tiek vaidybiniai, tiek animaciniai filmai. Taip jau atsitinka, kad į programas patenka ir patys įvairiausi žanrai, nuo komedijų iki siaubo elementų turinčių filmų, tačiau, kaip ir minėjau, mums tikrai nėra svarbu rinktis vien populiarius filmus. Dar vienas veiksnys, padedantis mums apsispręsti, yra filmo „gyvenimo“ istorija. Atkreipiame dėmesį ir į tai, kur filmas buvo rodytas, kokiuose festivaliuose dalyvavo, kokius apdovanojimus yra pelnęs. Festivalio metu konkursines programas vertins tarptautinė žiuri komisija.

    Kokia trumpametražių filmų situacija mūsų kaimyninėse šalyse, kokią vietą čia užima „Vilniaus kino šortai“?

    Marija: Šiuo metu Lietuva, Latvija ir Estija turi po vieną tarptautinį trumpametražių filmų festivalį. „Vilniaus kino šortai“ yra didžiausias tokio tipo festivalis Baltijos šalyse, sulaukiame daugiausiai filmų paraiškų. Tarp mūsų ir kaimynų nuolatos vyksta bendradarbiavimus ir būtent mūsų festivalio metu vyksta „Baltic Pitching forum“ – tarptautinis forumas, skirtas lietuvių, latvių ir estų būsimų trumpametražių filmų projektų pristatymams. Į šį forumą atrenkame po tris kiekvienos šalies kūrėjų filmų projektus, kurių pristatymus stebi ir vertina septynių žmonių komisija. Šie žmonės forumo metu ne tik išsako savo nuomonę apie filmų idėjas, bet ir padeda susirasti partnerius, moko konkrečių dalykų, dalijasi savo patirtimi bei patarimais. Šio konkurso nugalėtojui atitenka galimybė nuvykti į didžiausią trumpametražių filmų festivalį Klermone-Ferane, Prancūzijoje, ir kino kūrėjų koprodukcijos forumą „Euroconnection“ bei ten pristatyti savo būsimą filmą.

    Kuo šie mokymai ypatingi?

    Marija: Kitos tokios platformos, kur susitiktų visų Baltijos šalių trumpametražių filmų kūrėjai, nėra. Jie susipažįsta, bendrauja, o ir patys mokymai yra labai vertingi. Šiais metais viena iš lektorių bus daug patirties turinti Gabriele Brunnenmeyer iš Vokietijos, kuri yra „MAIA workshops“, Sarajevo „Talent campus“, anksčiau Berlynalės „Talent campus“ studijų koordinatorė. Ji mokys, kaip sėkmingai pristatyti savo projektą. Tai neįkainojama galimybė, o svarbiausiai yra tai, kad šiuose mokymuose gali dalyvauti visi norintys. Tai nieko nekainuoja.

    Kokia trumpametražių filmų situacija Lietuvoje? Kaip vertinate lietuvių kūrėjus, kaip jiems sekasi dalyvauti tarptautiniuose festivaliuose?

    Marija: Nors konkursinėje programoje šiemet nėra lietuvių kūrėjų darbų, tačiau trumpametražių filmų situacija Lietuvoje sparčiai gerėja. Manau, kad dar prieš dešimt metų ir anksčiau dažnai susidurdavome su neišplėtotų scenarijų, istorijos pasakojimo problemomis, neretai priekaištų sulaukdavo neprofesionalus techninis atlikimas. Dabar dėmesio vertų filmų sukuriama vis daugiau, istorijos atrodo įdomios, o ir patys išrankiausi žiūrovai tikrai ras tai, kas patenkins jų skonį. Žinoma, tobulumui ribų nėra, tačiau tai, kad lietuviški filmai pradėjo intensyviai keliauti po užsienio festivalius, tik patvirtina, jog mūsų šalyje kuriamas kinas yra tikrai aukštos meninės vertės ir gali sėkmingai dalyvauti tarptautiniuose konkursuose. Pavyzdžiui, K. Kaupinio režisuoto filmo „Triukšmadarys“ pasaulinė premjera įvyko A klasės festivalyje Lokarne. Lietuviškas filmas ten dalyvavo daugiau nei po 20 metų pertraukos. A. Urbaitės filmas „Etiudas“ dalyvavo Sarajevo filmų festivalyje. I. Veiverytės filmas „Šuns dienos“ dalyvavo Tamperės bei Tel Avivo trumpametražių filmų festivaliuose. Šiemet turime puikių pavyzdžių.

    Austėja: Kalbant apie filmų sklaidą, norėtųsi pasakyti, kad tai nėra savaiminis procesas. Neužtenka sukurti filmą, laikyti jį savo kompiuterio kietajame diske, niekam nerodyti ir tikėtis teigiamo žiūrovų įvertinimo. Lietuvoje norėtųsi matyti stipresnį prodiuserio vaidmenį ne tik filmų gamybos, bet ir jų sklaidos procese. Galbūt tuomet vieną dieną išnyks mitas, jog trumpieji filmai yra komerciškai nesėkmingi. Šį mitą seniai paneigė mūsų kaimynai skandinavai, prancūzai, kurių kuriami trumpi filmai sėkmingai parduodami televizijoms, kino teatrams

  • ATGAL
    Vaidas Jauniškis: ne spektaklis pats įdomus – įdomus mąstymas, įdomi pateikiama mintis, kuri supurto mūsų nuostatas
    PIRMYN
    Saugoti ir tobulinti Vilnių
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.