Vilniaus sakralinė auksakalystė | Apžvalga

Laisvalaikis

  • Vilniaus sakralinė auksakalystė

  • Data: 2011-12-02
    Autorius: Edita MIELDAŽĖ

    Meno istorikė Birutė R. Vitkauskienė, parodos kuratorės Rita Pauliukevičiūtė ir Sigita Maslauskaitė. (E. Mieldažės nuotr.)

    Baigiantis jau visai neauksiniam rudeniui, Bažnytinio paveldo muziejuje atidaryta paroda „Vilniaus sakralinė auksakalystė“. Parodos kuratorės, bažnyčios ir mokslo atstovai pristatė Vilniaus auksakalių dirbinių lobyną. Minėtos parodos, kuri veiks visus metus – iki 2012 m. gruodžio 1 d., įkvėpti siūlome „Apžvalgos“ skaitytojams susipažinti su auksakalyste plačiau.

    Auksakalystės istorija

    Auksakalystės istorija siekia kelis tūkstantmečius. Kasinėjant Indijoje Mohendžą Darą, buvo aptikta auksinių papuošalų, kurių amžius siekia 4000 m. pr. Kr. Literatūroje taip pat galima aptikti duomenų, kad seniausi auksiniai papuošalai priklausė šumerų

    civilizacijai ir buvo aptikti Ūro miesto karališkuosiuose kapuose (~2500 m. pr. Kr.). Nuostabius auksinius papuošalus gamino

    Didžiosios monstracijos fragmentas, Vilnius, 1535 m. (BPM archyvas/ K. Stoškaus nuotr.)

    egiptiečiai, babiloniečiai, persai. Maždaug VI a. pr. Kr. pradėtos kaldinti auksinės monetos. Pasak knygos ,,Lietuvos auksakalystė XV–XIX amžius“ autorių Edmundo Laucevičiaus ir Birutės R. Vitkauskienės, ,,dėl išskirtinių aukso ir sidabro savybių – nei ugnyje sudega, nei vandenyje sugenda, nei rūdys sunaikina – šie metalai ir jų dirbiniai įgavo turto kaupimo bei jo išsaugojimo paskirtį“. Senovėje auksas buvo išgaunamas Nubijoje, Indijoje, Arabijoje ir legendiniame Ofire, iš kurio, anot Senojo Testamento, buvo gabenamas auksas ir dramblio kaulas. Romėnai auksą gaudavo iš Ispanijos ir Portugalijos, viduramžių Europa – iš Čekijos, o vėliau iš naujai atrastos Amerikos (Peru). Aukso vertė tokia didžiulė vien jau dėl cheminių jo savybių, mat šis taurusis metalas yra labai minkštas, tąsus, kalus, turi puikų blizgesį ir atsparus ugniai. Auksas lengvai apdorojamas šaltuoju būdu, ir joks kitas metalas taip gerai neperteikia smulkiausių dirbinio paviršiaus dekoro detalių. Aukso dirbinius lengva poliruoti, o jų spalvos ir spindesio neveikia jokie išorės veiksniai. Tik druskos ir azoto rūgščių mišinys – ,,karališka degtinė“ – tirpina auksą. Aukso spalvą galima keisti primaišant į jį kitų metalų, todėl auksakalystės istorija neatsiejama ir nuo kito tauriojo metalo – sidabro, kuris buvo ir yra nuolatinis aukso dirbinių komponentas. Jis kietesnis už auksą, ne toks atsparus išorės poveikiui ir, žinoma, pigesnis.

    Auksakalystės technika

    (BPM archyvo nuotr.)

    Auksakalystės technika nuolat keitėsi ir tobulėjo. Anot meno istorikų E. Laucevičiaus ir B. R. Vitkauskienės, gana ilgą laiką auksakalystės technika visuose kraštuose buvo maždaug vienoda, tik naujaisiais amžiais, kai auksakalystės amatą pakeitė mechanizuota pramonė, gaminanti masinę produkciją, atsirado nauji metodai. Tačiau prieš pristatant  auksakalystės technikas, reikia iškart pridurti, kad jas žinoti privalėjo ne tik pats auksakalys, bet ir vertintojas.

    Vienas pirminių technologinių procesų auksakalystėje buvo metalų lydymas. Gryną auksą auksakalys gaudavo rafinuodamas arba aukso dulkių, arba beformių gabalėlių pavidalu. Norint gauti vientisą aukso lydinį, reikėjo tuos gabalėlius išlydyti, supilant juos į forminius indus. Ir grynieji metalai, ir jų lydiniai sulydžius įgaudavo kitokią vidinę struktūrą, ne visada tinkamą auksakalystės technikoms, tad naują struktūrą galima buvo pagerinti lydinį plojant, valcuojant ir tempiant. Taigi metalų lydiniai, suploti į skardą arba ištempti į vielą, pasidarydavo daug kartų patvaresni ir kietesni. Prie galutinio šių lydinių apdirbimo yra priskiriamas ir jų grūdinimas, arba kietinimas. Kita labai sena metalų apdirbimo technika yra metalų kalimas, ploninimas. Kalimas auksakalystėje buvo taikomas korpusiniams dirbiniams (pvz., indams). Ši technika rėmėsi tuo, kad taurieji metalai turi savybę plėstis ir gniuždytis netrupėdami. Prie seniausių auksakalystės technikų yra priskiriamas ir kalstymas – tai technika, kai metale išmušami arba įspaudžiami tam tikri reljefiniai ženklai, raidės, ornamentai. Tam auksakalys naudojo plaktuką ir daugybę specialių plieninių kaltelių, vadinamų puansonais. Vėliau rankinio kalstymo techniką išstūmė mechanizuota mušimo – spaudimo staklėmis ir štampavimo technikos.

    Auksakalio kasdienybė

    Šventojo Kryžiaus ir Kristaus erškėčių vainiko dyglio relikvijoriaus fragmentas, Vilnius (?), XVI a. vid. (A. Baltėno nuotr.)

    Įvairiuose šaltiniuose pabrėžiama, kad nuolatinis auksakalio darbo įrankis yra svarstyklės. Apie auksakalį visada buvo sakoma, kad kairėje rankoje jis laiko svarstykles, o dešine ranka dirba savo darbą. Be svarstyklių, pagrindinis auksakalio dirbtuvės įrenginys buvo darbo stalas, paprastai statytas prie lango, mat smulkioms detalėms apdirbti reikėjo daug šviesos. Auksakaliai sėdėdavo ant taburečių, kiekvienam pastalėje buvo pritvirtinta atskira oda, vadinama auksakalio prijuoste, kuria kiekvienas auksakalys turėjo standžiai apsijuosti, kad bedirbant nė mažiausios brangaus metalo drožlės nepasimestų. Auksakaliai savo darbe naudojo ir plaktukus, plieninius kaltelius ir kitus įrankius. Iš istorinių šaltinių, surinktų knygoje ,,Lietuvos auksakalystė XV–XIX amžius“, sužinome įdomų faktą, ką kandidatas į auksakalius meistrus turėjo pagaminti egzamino metu. Pasirodo, egzaminą sudarė trys užduotys. Pirmiausia reikėjo pagaminti bokalą ar taurę. Pasak istoriko Januszo Jasinskio, kvalifikuotas auksakalys bokalą pagamindavo per 58 valandas. Antras kandidato į meistrus egzamino darbas turėjo būti spaudas su raižytu šalmu. Tuo pretendentas turėjo parodyti, ar moka graviruoti ir lieti. Paskutinis kontrolinis darbas buvo žiedas.

    Cechai

    Amatininkų organizavimas į cechus turėjo pagrindinį tikslą – monopolizuoti gamybą ir užtikrinti dirbinių kokybę. Į cechus susibūrę amatininkai buvo griežtai kontroliuojami: juos kontroliuodavo miesto valdžia, bažnyčia ir, neišvengiamai, pati viduramžių dvasia. Pagrindinis tokių amatininkų darbo tikslas buvo, pasak meno istorikų E. Laucevičiaus ir B.R. Vitkauskienės, ,,žemiškomis priemonėmis įkūnyti nežemišką grožį“. Visos kainos tuo metu

    (BPM archyvo nuotr.)

    buvo nuleistos iš viršaus, žinomos, pastovios. Niekas neturėjo teisės gaminti kitaip nei kiti ir negalėjo naudoti naujos technikos ir tai, žinoma, varžė technikos raidą. Tokia cechų sistema veikė ir tarp auksakalių. Ji buvo stabili, vienoda, pajungta teologijai, ją buvo lengviau lyginti, kontroliuoti. Vidurio Europoje auksakalių cechai intensyviai kūrėsi XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje: Rygoje – 1360 m., Vienoje – 1385 m., Dancige – 1409 m., Krokuvoje – 1370 m. Šiose vietose cechai kūrėsi dėl to, kad juos viliojo čia teikiamos lengvatos ir privilegijos, religinė tolerancija. Vilniuje auksakalystės centras buvo įkurtas 1495 m.

    Vilniaus auksakalystės cechas

    1495 m. rugpjūčio 23 d. Trakuose LDK Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Vilniaus auksakaliams patvirtino pirmąją privilegiją ir cecho statutą. Šio dokumento preambulės lotyniškame variante auksakalių susivienijimas vadinamas aurifabrorum fraternitatem, o lenkiškame – bractwo; tai abiem atvejais reiškė ,,broliją“. Šis susivienijimas rodė, kad profesinis amatininkų lygis jau gana aukštas ir konkurencija vietinėje rinkoje labai didelė. Tai paliudija netrukus po Vilniaus auksakalystės cecho įkūrimo kilusi nesantaika tarp cechui priklausiusių ir neįstojusių į cechą vietinių auksakalių, dokumentuose vadinamų zolotary wilenskie Litwa i Rus. Taigi cecho auksakaliai kreipėsi į Vilniaus magistratą, reikalaudami uždrausti nepriklausantiems cechui auksakaliams dirbti Vilniaus mieste, motyvuodami tuo, kad toks draudimas numatytas jau gautoje privilegijoje. Magistratas užstojo cechą, tad nepriklausomiems auksakaliams nebuvo kitos išeities kaip tik užsidaryti arba išsikelti už miesto ribų. Tačiau vietiniai auksakaliai 1542 m. nenurimo ir kreipėsi į LDK kunigaikštį Žygimantą Senąjį, prašydami, kad juos užstotų ir leistų jiems dirbti nepriklausant cechui. Žygimantas Senasis bandė sutaikyti puses, tačiau nesėkmingai. Tuomet valdovas pasirašė 1544 m. raštą, kuriuo įsakė Vilniaus valdžiai uždrausti persekioti vietinius auksakalius. Visgi atkakli Vilniaus auksakalių cechui priklausiusių kova su nepriklausiusiais tęsėsi ir LDK valdovo Stepono Batoro laikais XVI a. pabaigoje (jis 1582 m. patvirtino dar Žygimanto Augusto privilegiją dėl to, kad visi dirbantys auksakaliai turi priklausyti cechui). Nuo tada nepriklausomiems auksakalystės meistrams buvo uždrausta verstis šia veikla, bet jie vis tiek veikė nelegaliai, dažniausiai proteguojami didikų.

    Europinis meistrų lygis

    Šventojo Kryžiaus relikvijorius, Hornas Rentelis, Vilnius, 1637 m. (A. Baltėno nuotr.)

    XVI a. Vilnių pasiekdavo meistrai iš Krokuvos, Karaliaučiaus, Niurnbergo, Italijos miestų. Lietuvos auksakaliai palaikė su jais glaudžius ryšius. Pavyzdžiui, Šv. Stanislovo ranka – relikvijorius, kurį galima pamatyti auksakalystės parodoje, labai profesionaliai sukurtas tik keleri metai po Vilniaus auksakalių cecho įkūrimo. Tai rodo, kad Lietuvą jau tada buvo pasiekusios žinios apie Renesanso auksakalystės šedevrus. Užsieniečius auksakalius valdovai globojo. Pavyzdžiui, monetų kalėjas Petras Platina Žygimanto Augusto rūmuose buvo labai vertinamas ir jis dirbo net trims LDK valdovams. Žygimantui Augustui dirbo ir kitas garsus auksakalys Jonas Jokūbas Karaljas iš Veronos (1505–1565 m.). J. J. Karaljas kūrė medalius, papuošalus, gamino valdovui paradinę ginkluotę. 1552 m. karalius jam suteikė bajorystę (indigenatą) ir auksinio raitelio titulą. Karalius Zigmantas Vaza 1603 m. savo rašte skelbė, kad ima į savo globą ,,mylimojo dėdės Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto auksakalį ir tarną“ Joną Jakelį ir dvejiems metams atideda jam skolų mokėjimą. Dosnūs auksakalių mecenatai buvo Vazų dinastijos Lietuvos valdovai – Zigmantas ir Vladislovas. Zigmantas Vaza aistringai kolekcionavo auksakalių dirbinius ir net pats mėgino šį tą pagaminti.

    Dirbinių ženklinimas

    (BPM archyvo nuotr.)

    Dauguma aukso ir sidabro dirbinių, pagamintų dar gilioje senovėje, buvo paženklinti įspaudais. Pradžioje vienintelis įspaudavimo tikslas buvo garantuoti realią metalo vertę dirbinyje. Kiek vėliau atkreiptas dėmesys ir į auksakalio sugebėjimus, žinias ir talentą. Senovės aukso ir sidabro dirbiniuose matyti įvairūs įspaudai, kartais ant vieno dirbinio po kelis ženklus. Pirmiausia būdavo įmušamas valstybės arba valdovo ženklas, toliau įspaudas miesto, kuriame dirbinys pagamintas. Vėliau įspausti dirbinio pagaminimo metai, cecho meistrų įspaudai. Valstybiniai įspaudai turėjo valstybių ar miestų herbus. Tačiau valstybės vadovams, aristokratijai ir aukštiesiems bažnyčios atstovams pagaminti aukso ir sidabro dirbiniai jų pačių išlaikomose dirbtuvėse nebuvo įspauduojami, nes pasitikėta meistrais. Todėl ir parodoje ,,Vilniaus sakralinė auksakalystė“ yra tik keletas paženklintų eksponatų. Pasak meno istorikės B. R. Vitkauskienės, iš Vilniaus žinome tik devynis ženklus nuo pat XVI a. iki XVIII a. pabaigos. ,,Jei užsakovas susitaria ir yra patenkintas tuo dirbiniu, jis neneša to dirbinio kontroliuoti į cechą ir uždėti to antspaudo. Ir viskas. Dabar turim, ką turim…“ Parodoje turimi du eksponatai, pažymėti išskirtiniu Vilniaus miesto ženklu – Gedimino stulpais. Pirmas dirbinys – taurė iš Naujojo Daugėliškio bažnyčios, o antrasis dirbinys – Krokuvos dominikonams priklausantis Šventojo Kryžiaus relikvijorius, kurio istorija verta atskiro pasakojimo.

    Šventojo Kryžiaus relikvijorius

    Šio eksponato istoriją ,,Vilniaus sakralinės auksakalystės“ parodoje pristatė Krokuvos Švč. Trejybės dominikonų vienuolyno prioras kunigas Pawel Kozacki OP. Jis pažymėjo, kad Šventojo Kryžiaus relikvijorius yra išlaikęs tiesioginę paskirtį, tad iki šiol yra naudojamas gavėnios laikotarpio procesijoje. Jos metu ši relikvija išstatoma ant Didžiojo altoriaus ir broliai garbina ir pagerbia relikvijorių, giedodami jam Šv. Kotrynos Riči sukurtą giesmę. Relikvijoriaus atsiradimo Krokuvoje istorija gana miglota, tačiau iš istorinių šaltinių žinoma, kad Kijevo unitų vyskupas Rapolas Korsakas užsakė Šventąjį Kryžių sukurti LDK ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Vazos ir Cecilijos Renatos sutuoktuvių proga. Prioras kun. P. Kozacki pripažino, kad iki šiol nėra aišku, kokiu būdu relikvijorius pateko į Krokuvos dominikonų vienuolyną, mat vienuolynas egzistuoja jau nuo 1221 m. ir jam be Šventojo Kryžiaus buvo sudovanota daugybė kitų brangių daiktų – votų, liturginių indų, tačiau dažnai neaišku nei kaip, nei iš kur ir kada jie pateko. Visgi egzistuoja, pasak prioro, hipotezė, kad carinės Rusijos okupacijos metu, kai vienuolynai buvo uždaromi ir turtai, žemės atimamos, galbūt tada relikvijorius atkeliavo į Krokuvos Švč. Trejybės dominikonų vienuolyną. Kad ir kaip ten būtų, eksponatas išties įspūdingas ir vertas dėmesio, tad, kas nori jį išvysti Bažnytinio paveldo muziejuje, turi sukrusti, mat jis bus eksponuojamas tik iki gavėnios, t. y. 2012 m. vasario mėnesio.

    Parodos lobiai ir genezė

    Vilniaus auksakalystės parodos ištakos siekia dar 2002–2006 m., kai Vilniaus arkivyskupijoje buvo atliekama meno vertybių inventorizacija. Ji leido naujai atrasti daugelį parodos eksponatų. Pažintį su Vilniaus auksakalyste reikėtų pradėti nuolatinėje Bažnytinio paveldo muziejaus ekspozicijoje, kur rodomi svarbiausi ir seniausi Vilniaus meistrų dirbiniai: Šv. Stanislovo rankos relikvijorius (apie 1500–1503 m.), krištolinis kryžiaus pavidalo Šv. Eustachijaus relikvijorius (iki 1539 m.), didžioji Goštautų monstrancija (1535 m.), katedros kantoriaus lazda (1563 m.) ir keletas kitų. Muziejuje savo vietą yra radęs vienas seniausių, XV–XVI a. sandūroje sukurtas Trakų bažnyčios pacifikalas ir seniausias Trakų Dievo Motinos paveikslo aptaisas su galybe votų. Naujosios parodos pagrindą sudaro Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių liturginiai indai, papildyti Lietuvos muziejų eksponatais ir kūriniais iš Kaišiadorių, Kauno, Panevėžio ir Vilkaviškio vyskupijų. Parodos eksponatai išdėlioti chronologiškai, siekiant atskleisti stilių seką, meninį ir techninį auksakalių lygį. Antai XVI–XVII a. pradžiai būdingos gotikinio stiliaus monstrancijos, o jau vėlyvojo Renesanso ir ankstyvojo baroko Vilniaus auksakalystę atspindi grupė liturginių taurių. Baroko epochoje dominavo daug sakralinių sidabro dirbinių – paveikslų aptaisų, altorių antepedijų, žvakidžių, votų, tabernakulių. XVIII a. jau matomos tipologinės Vilniuje sukurtų monstrancijų, ažūrinių relikvijorių, komuninių bei taurių grupės ir žinomi kai kurių jų autoriai, pavyzdžiui, Jono Frydricho Šemniko ir Jono Lario kūriniai. XVIII a. pabaiga Vilniaus auksakalystei žymi nuosmukį, mat zakristijose daugėja žalvarinių daiktų, o kalstymo ir puncavimo technikos praranda preciziką. XIX ir XX a. atneša į Lietuvos auksakalystės padanges naujus gamybos metodus – štampavimą, mechaninius įrankius, naujas medžiagas. Atsiranda daug bažnytinių reikmenų dirbtuvių, kuriasi nauji auksakalių cechai.

    Parodos reikšmė

    Šv. Kryžiaus relikvijoriaus istoriją parodoje pristatė Krokuvos Švč. Trejybės dominikonų vienuolyno prioras kun. Pawelas Kozackis. (E Mieldažės nuotr.)

    Vilniaus arkivyskupijos kancleris kun. Robertas Šalaševičius, atidarant Vilniaus sakralinės auksakalystės parodą Bažnytinio paveldo muziejuje, pažymėjo, kad paroda tikrai neeilinė, o eksponatai nėra vien meno kūriniai, jie yra skirti ir Dievui garbinti. Kun. R. Šalaševičius pridūrė: ,,Tikintieji, kurie aplankys šią parodą, atpažins anksčiau gyvenusių tikinčiųjų tikėjimą, atpažins mecenatų dosnumą, funduojant tokius kūrinius,  taip pat labai tikimės, kad Dievo ieškantiems žmonėms visas šis grožis taps paskata Dievo labiau ieškoti.“ Parodos atidaryme dalyvavęs Lietuvos kultūros ministras Arūnas Gelūnas pasidžiaugė, kad paroda yra puikus paliudijimas, kokius dvasinius ir materialinius turtus turi mūsų valstybė. Pasak ministro, talentą galima panaudoti šlovinant ne tik galinguosius, bet ir dvasinius dalykus. Parodos rengėjai tikisi, kad parodos lankytojai ne tik pažins Vilniaus auksakalystės istoriją, išvys meno grožį ir meistrystės aukštumas, įvertins kūrinių fundatorių ir meistrų pastangas siekti tobulumo žmogaus rankų dirbiniais šlovinant Dievą, bet ir pradės arba tęs jau pradėtus mokslinius tyrimus, darys naujus atradimus.

  • ATGAL
    Ar bus rojus „tigrų“ ištryptoje žemėje?
    PIRMYN
    Lenkija: kas įdomiausia – po žeme!
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.