Vilniaus seminaristų keliai: nuo Užupio iki Jeruzalės | Apžvalga

Laisvalaikis

  • Vilniaus seminaristų keliai: nuo Užupio iki Jeruzalės

  • Data: 2013-11-11
    Autorius: Rasa Baškienė, Gerimantas Statinis,

    Šv. Jurgio bažnyčios altoriaus angelas saugo Knygų rūmų ramybę

    Vilnius – ar įmanoma apie šį miestą viską žinoti? Kiekvienas senamiesčio kiemas – tai ištisos istorijos, apipintos legendomis ar apgaubtos paslapčių skraistėmis, kurias užklojo laiko dulkės. Kartkartėmis jas pavyksta nubrauti ir mes vėl atrandame tai, kas seniai buvo užmiršta. Bažnytinio meno muziejaus organizuotoje ekskursijoje „Vilniaus kunigų seminarijų vietomis“ norinčių dalyvauti pareiškė rekordinis skaičius, tačiau organizatoriai galėjo priimti tik tiek, kiek žmonių telpa į dviaukštį autobusą. Šio straipsnio autoriai į ją pateko tik sutarus, kad apie šį renginį rašys straipsnį. Vieną gražų rugsėjo savaitgalį žmonės rinkosi prie muziejaus ir nuo čia prasidėjo įdomi penkių valandų kelionė po Vilniaus istorijos labirintus, o jos vedliai buvo Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė Sigita Maslauskaitė ir istorikas Liudas Jovaiša.

    Šv. Mykolo bažnyčia ir bernardinių vienuolynas

    Pradedame nuo bernardinių vienuolyno, esančio prie Šv. Mykolo bažnyčios, kuriame dvejus metus veikė Vilniaus vyskupijos seminarija. Pradžią jai davė gestapo vykdytas Vilniaus kunigų seminarijos profesorių ir kunigų areštas, pradėtas 1942 m. kovo 3 d., reaguojant į lenkų rezistencinį sąjūdį. Buvo areštuotas ir ištremtas Vilniaus arkivyskupas R. Jalbžykovskis, tad jo pareigas perėmė vyskupas Mečislovas Reinys. Vokiečiai nebūtų leidę lenkams laikyti seminarijos, tačiau, ją perėmus lietuviams, 1942 m. rudenį buvo padėti seminarijos pagrindai. M. Reinys rinko profesorius ir seminaristus iš visų Lietuvos vyskupijų. Seminarijos rektoriumi buvo paskirtas Vladas Kudaba, o pati seminarija veikė dvejus metus. Tarp seminarijos auklėtinių buvo ir Šventojo Rašto vertėjas Antanas Urbšys, atkeliavęs iš Telšių seminarijos. Vienas iš motyvų, nurodytų jo prašyme priimti, buvo tai, kad „Vilniaus sritis buvo dėkinga misijų dirva ne tik Gerąją Naujieną skelbti, bet ir gaivinti užguitą lietuvybę…“. Šiose patalpose buvo valgomasis, studija, virtuvė, patalpos rektoriui ir ekonomui, o patys seminaristai gyveno karmelitų vienuolyne prie Šv. Teresės bažnyčios. Išvijus vokiečius, į seminariją grįžo R. Jalbžykovskis, grąžinęs ją į seną vietą prie Šv. Jurgio bažnyčios.

    Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos pastatas

    Dar iki įsikuriant prezidentūrai čia rinkdavosi valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“ – tuomet net nežinojome, kad čia XVII a. buvo kunigų seminarija, tad garsiai pūsdavome dūdas, drumsdami buvusių seminaristų celių ramybę, tačiau tai juk ne iš blogos valios…

    Vilniaus vyskupas Jurgis Radvila 1582 metais nusprendė įkurti tokią įstaigą, kuri rengtų kunigus, mokančius vietos žmonių kalbą, – pirmiausia lietuvių ir rusėnų. Skyrė aprūpinimą ir seminariją įkurdino šalia savo rūmų esančiame sklype greta Vilniaus universiteto (dabartinė  Prezidento kanceliarija). Seminaristai kartu gyveno, kartu valgė, paskaitų eidavo klausytis į universitetą. Savarankiškos studijos vykdavo kartais seminarijoje, kartais universitete. Čia studijavo nuo 12 iki 18 seminaristų, kurie būdavo priimami nuo 16 metų.

    Kad suprastume seminarijos egzistavimą XVI, XVII, XVIII a. , turime žinoti, kad ne visi kunigai, joje studijuojantys, gyveno pačioje seminarijoje. Seminarija buvo skirta neturtingiems, siekiant, kad daugėtų kunigų. Turtingieji studijuodavo privačiai ir seminarijoje negyveno. Seminaristai buvo mokomi labai trumpai – 2–3 metus mokėsi praktinių dalykų: teikti sakramentus, atlikti apeigas, giedoti, lotynų kalbos. Buvo rengiami paprasti kunigai. Šioje vietoje seminarija veikė 200 metų: nuo įkūrimo iki 1774 metų. Seminarija paprastai būdavo administruojama regento su pagalbininku. Pradžioje seminariją administruoti buvo pavesta jėzuitams, tačiau XVII a. viduryje kilo konfliktas dėl lėšų, nes jėzuitai skundėsi, kad jų skiriama per mažai, o katedros kapitula buvo nepatenkinta pačių jėzuitų veikla. Po konflikto 80 metų seminariją administravo dieceziniai kunigai, seminaristų skaičius sumažėjo, siekė tik 4–6. XVIII a. viduryje kone dviem dešimtmečiams seminarija buvo patikėta vienuoliams komunistams, atvykusiems iš Varšuvos ir gyvenusiems bendruomeninį gyvenimą. Seminaristų skaičius vėl pagausėjo – beveik iki 20, kol 1765 m. vyskupas I. J. Masalskis seminariją patikėjo misionieriams – dar vienai vienuolijai. Nuo tada seminarijoje buvo pradėtos dėstyti atskiros studijos, kurias dėstė 4 misionieriai kunigai: moralinė teologija, dogminė teologija, filosofija ir praktiniai dalykai, o pati seminarija atsiskyrė nuo universiteto ir tapo savarankiška dvasinio ugdymo vieta. Seminaristų skaičius vyskupo Masalskio laikais pasiekė 50. Darėsi ankšta, nes namas nebuvo labai didelis. 1773 m. popiežius uždraudė Jėzuitų ordiną, tad atsirado laisvos patalpos seminarijai.

    Alumnatas

    Aplankome kitos rūšies seminariją – Vilniaus popiežiškąją seminariją, buvusią Alumnato pastate. Čia įsikūrusioje „Alumnato“ kavinėje gerdavome kavą su muzikantais iš „Lietuvos“ ansamblio, kurie buvo įsikūrę greta „Trimito“ ir tikriausiai nenutuokė, kad muzikuoja taip pat buvusioje kunigų seminarijoje.

    Vilniaus popiežiškoji seminarija įkurta tuo pačiu metu kaip ir Vilniaus vyskupiškoji seminarija, bet jos steigėjai ir tikslai buvo kiti. Ją 1583 m. įkūrė popiežius Grigalius XIII, tas pats, kuris įkūrė Vilniaus universitetą. Seminarija vadinosi popiežiškąja, nes buvo išlaikoma popiežiaus. Ji buvo skirta rusėnams ir maskvėnams, siekiant stačiatikių kraštuose skleisti unitų tikėjimą. Seminariją inicijavo Antonijo Posevino. Jis inicijavo dvi seminarijas Lenkijoje, o Vilniuje buvo įkurta to paties pobūdžio trečioji seminarija, numatyta dvidešimčiai seminaristų. Nuo pat pradžių joje gyveno jaunuoliai iš pačių įvairiausių šalių: iš skandinaviškų ir stačiatikių kraštų, buvo vienas kitas kroatas, vengras, anglas, tad bendra kalba buvo lotynų. Nuo XVII a. pirmosios pusės, mažėjant atvykėlių, buvo priimami ir vietiniai kandidatai. 1743 m. popiežiaus sprendimu visas Alumnatas buvo atiduotas unitų poreikiams – buvo priimami tik unitų seminaristai. Iki 1798 m., kol veikė seminarija, joje mokėsi tik graikų apeigų katalikai. Vėliau įvyko Respublikos padalijimas, nutrūko ryšiai su Šventuoju Sostu…

    Alumnato bendruomenė švęsdavo Šv. Grigaliaus ir Šv. Juozapo dienas. Bendruomenė gyveno savo atskirą gyvenimą, visi kartu eidavo į Lukiškes, dabartinį Vingio parką – poilsio vietą. Gabendavosi žaidimams skirtas priemones: rutulius, kamuolius, piramides ir bokštelius – manoma, kad tai buvo kėglių pirmtakai. Seminarijos durininkas neleisdavo perduoti siuntinių, laiškai būdavo kontroliuojami. Kadangi praalkę seminaristai mėgdavo kaišioti nosį į virtuvę, buvo pakabintas varpelis, kad jam suskambus visi žinotų, kada rinktis valgyti. Iš senų seminarijos dokumentų galime sužinoti, ką valgė seminaristai ir koks jų buvo meniu. Pietus ir vakarienę sudarė trys patiekalai iš pastarnokų, ropių, burokų, ikrų, vėžių, riešutų, sviesto, sūrio. Penktadieniais buvo sausas pasninkas, šeštadieniais – pieniškas pasninkas. Buvo verdamos įvairios sriubos iš batvinių, gaminami šaltanosiai, ruošiamas krupnikas, o pasninkui vakarienei kartkartėmis duodamas stiklas tamsaus alaus su duonos rieke. Visą laiką seminariją administravo jėzuitai, jie kasmet siųsdavo ataskaitas popiežiui. Gyvenimas Vilniaus popiežiškoje seminarijoje daug geriau dokumentuotas, todėl žinomas geriau negu Vilniaus vyskupijos seminarijoje. Šiuo metu čia yra Italų kultūros institutas, koplyčioje  įsikūrusi biblioteka.

    Šv. Ignoto bažnyčia ir Vilniaus Jėzuitų noviciatas

    Kartą iš Londono atvykęs lenkas teiravosi, kur Vilniuje yra šv. Ignoto aikštė? Atsakiau, kad tokios lyg ir nėra, tačiau vėliau supratau, kad aikštė priešais Krašto apsaugos ministeriją tarpukariu šitaip ir vadinosi, nes jai už nugaros stovi Šv. Ignoto bažnyčia.

    1774 m. seminarija iš Universiteto gatvės patalpų persikėlė į erdvesnes patalpas, kuriose iki tol veikė Lietuvos Jėzuitų provincijos naujokynas. Seminarija persikraustė ir veikė vadovaujant misionieriams iki 1798 metų. Vėliau, po Respublikos padalijimo, šie pastatai buvo atiduoti Rusijos kariuomenei, tad seminarijai vėl teko ieškotis vietos. Seminarijai įsikurti pirmą kartą jos istorijoje buvo panaudoti vienuolyno pastatai, ir tai kartosis ne kartą, nes vienuolynai, turėję panašias bendro naudojimo patalpas, tiko ir seminarijoms. Tuo metu seminarija išgyveno klestėjimo ir reformų laikotarpį, nes vyskupas I. J. Masalskis organizavo studijas „Apšvietos epochos“ dvasia. Tai atsispindėjo ir reformuotoje programoje, kai seminaristai įgydavo ir profesinį išsilavinimą. Vyskupas Masalskis pasirūpino, kad bibliotekos būtų aprūpintos įvairių mokslininkų knygomis, seminarija įgijo naujų mokymo priemonių, fizikos prietaisų, buvo įvestos naujos disciplinos. Kunigas turėjo būti ne vien dvasinis vadovas, bet ir parapijiečių gyvenimo mokytojas. Seminarijoje buvo pradėta dėstyti  matematika, geometrija, istorija, teisė, žemdirbystės pratybos.

    Seminaristai turėjo pratybas, o patys gabiausi sakydavo bandomuosius pamokslus šalia esančioje Šv. Ignaco bažnyčioje. Dvasinė formacija buvo svarbi: seminaristams kiekvieną rytą būdavo skiriamas pusvalandis dvasinio mąstymo, kartą per dieną šventos mišios, tris kartus per dieną sąžinės peržvalga. Administratoriai misionieriai rūpinosi seminaristų sveikata – žiemą būdavo šildomos patalpos. Tačiau XVII a. viduryje statyti pastatai su atviromis arkadomis nebuvo pritaikyti mūsų klimatui, per lauką tekdavo vaikščioti iš miegamojo į valgomąjį, iš valgomojo į koplyčią, rizikuojant peršalti.

    Šv. Ignoto bažnyčia šiuo metu yra veikianti, į ją sugrįžo garsus paveikslas, kuriame pavaizduotas La Stortoje apsireiškęs Jėzus Kristus, prižadantis Ignacui Lojolai, kad jam bus suteiktas svarbus vaidmuo krikščionybėje. Ignacas Lojola – Jėzuitų  ordino įkūrėjas, gyvenęs XVI a. Jis buvo paskirtas Pamplonos pilies komendantu, jo laukė puiki karinė karjera, tačiau, ginant tvirtovę, buvo sunkiai sužeistas ir ilgam buvo prikaustytas prie patalo. Šis įvykis pakeitė jo gyvenimą – jis pasirinko Dievo tarnystės kelią. Šv. Ignacas yra studentų globėjas, pavyzdys, kuriuo reikia sekti  jaunimui.

    Šv. Jurgio bažnyčia ir karmelitų vienuolynas

    Keliauti iš Vilniaus senamiesčio nesiruošėme, nes ir ši centrinė miesto dalis prie Gedimino prospekto dar laikoma senamiesčiu. Tai vienas didžiausių Rytų Europos urbanistinių kompleksų, pradėjęs formuotis viduramžiais. Prisipažinsiu, Šv. Jurgio bažnyčios vidiniame kieme lankiausi pirmą kartą, o tokių senų ir storų trešnių kamienų nebuvau matęs – matyt kelis šimtmečius čia jos žaliuoja, o vaisiais mėgavosi netgi karmelitai ir seminaristai.

    Kunigų seminarija čia atsikėlė 1798 metais. Seminarijai patalpos čia buvo parinktos todėl, kad karmelitai turėjo du vienuolynus: prie Visų Šventųjų bažnyčios ir prie Šv. Jurgio bažnyčios, tad buvo nutarta juos iš čia iškelti. Seminariją administravo misionieriai. Jie darbavosi iki 1808 metų, o vėliau ją perėmė vyskupijos kunigai. Tokia jos administravimo tvarka išliko iki šių dienų. XIX a. viduryje Rusijos valdžia nacionalizavo bažnyčios turtą, o mainais už tai išlaikė keturiasdešimt seminaristų. Nepaisant to, 1863 metais seminaristų skaičius išaugo iki 127. Nustojus veikti kitoms seminarijoms, lieka ši viena. Čia susiformuoja seminarijos tipas, kokį turime ir šiandien. XIX a. buvo atsisakyta Apšvietos programos dalykų, susikoncentruota prie to, kas svarbu kunigui: čia buvo dėstoma  moralinė teologija, dogminė teologija, Šventasis Raštas, kanonų teisė, bažnyčios teisė; mokoma praktinių dalykų, tokių kaip pamokslai, giedojimas, taip pat rusų kalbos. Naujos disciplinos, tokios kaip lenkų ir lietuvių kalba, biblinė archeologija įvedamos nuo 1906 metų, o nuo 1917 metų įvedamos filosofija, sociologija, patrologija, kalbanti apie Bažnyčios tėvų raštus, vokiečių, prancūzų kalbos, bažnytinio meno istorija. 1925 m. studijų laikas ilginamas iki 6 metų, veikė ir parengiamieji kursai. Nuo 1925 m. seminaristai vėl ima lankyti paskaitas universitete. Klierikų skaičius tarpukariu svyravo nuo 120 iki 170, o jiems dėstė prof. Česlovas Falkovskis – universiteto rektorius, Vilniaus vyskupas, bažnyčios istorikas, taip pat  Bronislovas Žandolavičius – kanonų teisės tyrinėtojas, atkeliavęs iš Kauno; kunigas Valerijonas Meištovičius – istorikas ir teisininkas, kurio memuarai išleisti lietuvių kalba; palaimintasis Mykolas Sopočka, dėstęs katechetiką ir pedagogiką seminaristams. Seminarija veikė iki 1945 m. su nedidele pertrauka 1942–1944 metais, kai buvo vokiečių uždaryta kaip lenkiška, o vėliau sovietų valdžia 1945 m. ją galutinai uždarė.

    Šioje vietoje mus lydinti Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė S. Maslauskaitė ir istorikas L. Jovaiša savo vietą užleido Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotojai Rūtai Eglinskienei, kuri mus pasitikusi ėmė pasakoti apie Šv. Jurgio bažnyčią. Vėliau mes netgi buvome įleisti į Knygų rūmus. Man tai buvo pati paslaptingiausia ir įdomiausia visos ekskursijos dalis. Vien įkvėpti senų knygų kvapą reiškia pasisemti istorinės išminties, o kur dar puikiai išlikusios Šv. Jurgio bažnyčios freskos…

    Pirmoji bažnyčia, pastatyta 1506 m. kaip padėka už pergalę prieš totorius prie Klecko, vadinosi Marijos Snieginės vardu. 1547 m. per gaisrą ji sudegė. Fundatorius Jurgis Radvila 1750–1755 m. bažnyčią atstatė vėlyvojo baroko stiliaus, pavadino Šv. Jurgio vardu ir skyrė savo giminei. Joje buvo 7 garsūs  paveikslai. Nuo 1945 m. čia įsikūrė Knygų rūmai, į kuriuos sunkvežimiu knygos buvo vežamos iš švietimo įstaigų, privačių žmonių, religinių bendruomenių. Pirmieji darbuotojai pradėjo jas tvarkyti, buvo suformuotas didžiulis lituanistikos fondas. Kitas fondas yra atsarginis, jame laikomos knygos užsienio kalbomis. Seminarijos palikimą sudarė didžiulė biblioteka iš 2000 tomų knygų įvairiomis kalbomis ir įvairios tematikos. Kieme yra likusios Marijos skulptūros postamento liekanos. Tvarkant knygas ši skulptūra buvo netikėtai atrasta tarp knygų, vėliau ji buvo išvežta į Ateizmo muziejų.

    Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia ir augustinų vienuolynas

    Matydami, kad pėsčiomis nebesuspėsime apkeliauti visų veikusių Vilniaus seminarijų, prie Katedros sėdame į autobusą ir bandome likusią ekskursijos dalį įveikti važiuodami.

    Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios buvusiame augustinų vienuolyne Vilniaus vyriausioji seminarija veikė nuo 1803 iki 1833 m. Jos atsiradimas susijęs su Vilniaus universiteto reorganizavimu, jį įjungus į Rusijos carinės imperijos sudėtį. Pertvarkyta jo struktūra, dvasininkai rengiami ir universitete, ne vien seminarijoje, siekiant, kad jų akademinio parengimo lygis būtų aukštesnis. Ugdant buvo skiepijama ištikimybės Rusijos imperijai dvasia. Čia buvo siunčiami gabiausi seminaristai ir iš kitų vyskupijų seminarijų. Studijos truko 4–6 metus. Vienas garsesnių auklėtinių buvo Motiejus Valančius. Augustinų vienuolyno pastatas driekiasi palei Bokšto gatvę ir baigiasi Bokšto-Savičiaus gatvių kampe. Privalomos disciplinos: Šventasis Raštas, dogminė teologija, bažnyčios istorija ir teisė; taip pat privalomi dalykai buvo lotynų ir lenkų literatūra, gamtos istorija, botanika, fizika, žemdirbystė, higiena, logika, graikų, rusų, prancūzų arba vokiečių kalbos. Pasirenkamieji dalykai: prigimtinė teisė, tautų teisė, ekonomika, chemija, piešimas, architektūra, mechanika, matematika, hebrajų kalba. Taigi, buvo ugdoma Apšvietos dvasia, mažiau skiriant dėmesio būsimųjų kunigų ugdymui išties svarbiems dalykams. Seminarija nebuvo labai populiari tarp vyskupų dėl administravimo problemų ir dėl ugdymo dvasios. Ji veikė iki 1833 m. ir buvo uždaryta kartu su universitetu, bet po metų buvo reorganizuota ir pervadinta Romos katalikų dvasine akademija. Ši veikė dar 8 metus iki 1842 m., o po to buvo perkelta į Peterburgą – svarbiausią katalikų rengimo įstaigą, kurią caro valdžia norėjo turėti savo pašonėje. Peterburgo kunigų seminariją baigė palaimintasis vyskupas Jurgis Matulaitis, vyskupas Antanas Baranauskas ir daugelis kitų Lietuvai nusipelniusių žmonių. Seminarija galutinai buvo uždaryta 1917 m. po bolševikų perversmo.

    Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčia ir misionierių vienuolynas

    Kad šis kalnas vadinamas Išganytojo arba Mont Salvatore vardu, sužinojau irgi šioje ekskursijoje. XVII a. Vilniaus vyskupijos vyskupo padėjėjas Jeronimas Sanguška  ant šios kalvos pastatė rūmus su reprezentaciniu parku ir tvenkiniais, nusidriekusiais iki pat Vilnelės, ir tik 1952 m. naujai nutiesta Maironio gatvė padalijo parko teritoriją į dvi dalis. Misionierių ordinui rūmai atiteko po Sanguškų ir Radvilų. Misionierių kongregacijos kunigų tikslas buvo skleisti ir tvirtinti katalikų tikėjimą, užsiimti sielovada ir labdara. Lietuvoje misionieriai ypač pasižymėjo kaip švietėjai, nes jiems buvo pavesta steigti vyskupijų seminarijas ir joms vadovauti.

    Misionieriai ypač pasižymėjo rengdami dvasininkus – 40 metų administravo Vilniaus vyskupijos seminariją, tačiau šalia to turėjo net dvi seminarijas savo namuose. Pirmiausia pradėjo veikti uždara seminarija, skirta patiems misionieriams rengti, o 1744 m. buvo atidaryta išorinė seminarija klierikams ne misionieriams rengti: vienuoliams, taip pat kitų kongregacijų vienuoliams ar net ne vienuoliams kandidatams. Seminarija veikė iki 1840 metų. Pradžioje išorinėje seminarijoje mokėsi 7, o uždarymo išvakarėse – net 36 seminaristai. Uždarytos seminarijos studentai buvo perkelti į Vilniaus vyskupijos seminariją. „Vidiniai“ ir „išoriniai“ seminaristai paskaitų klausėsi kartu, bet gyveno skirtingose bendruomenėse. Išorinės seminarijos klierikų parengimo lygis buvo aukštesnis nei tų, kurie studijavo vyskupijos seminarijoje. Seminarijoje, kurioje mokėsi pasauliečiai, dvasiškiai ir vienuoliai, 1773–1775 m. mokėsi ir garsusis Laurynas Stuoka-Gucevičius. Ši seminarija garsėjo savo turtinga biblioteka.

    Misionierių bažnyčioje šiuo metu yra Lietuvos nacionalinio muziejaus saugyklos – čia saugomos spintos, baldai, kėdės, tačiau muziejus pamažu kraustosi iš šios sovietmečiu gerokai apniokotos bažnyčios.

    Šv. Petro ir Povilo bažnyčia ir Laterano kanauninkų vienuolynas

    Apie tokį vienuolyną nežinojau… Pasirodo, kad šie vienuoliai iki 1299 m. aptarnavo Laterano baziliką Romoje, todėl gavo Laterano kanauninkų vardą. Jų tikslai – dieviškojo kulto tarnyba, brevijoriaus maldų kalbėjimas choru, pamokslų sakymas, parapinis apaštalavimas, jaunimo auklėjimas, misijos. Į Lietuvą Laterano kanauninkai atvyko iš Lenkijos. Vilniuje vienuolius fundavo vyskupas Eustachijus Valavičius, o vienuolyną ir bažnyčią Antakalnyje 1668 m. jiems pastatydino Vilniaus vaivada Mykolas Pacas. 1864 m. visi Laterano kanauninkų vienuolynai buvo panaikinti. Nepriklausomoje Lietuvoje nebeatsikūrė. Vienuolyno kiemas, kurį aplankėme, pasirodė esąs erdvus, su autentišku akmenų grindiniu, o už jo nugaros puikavosi Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kupolas.

    Šiuo metu čia veikia Vilniaus arkivyskupijos amatų centras: tapybos restauravimo ir medžio dirbtuvės, šalia yra Betanijos valgykla. Čia gyvena propedeutinio (nulinio) kurso seminaristai, dar mąstantys, ar norėtų rinktis kunigo kelią.

    Viešpaties Jėzaus bažnyčia ir trinitorių vienuolynas

    Tai įdomi aštuonkampio formos bažnyčia. Manoma, kad ji pastatyta pagonių šventyklos vietoje. Bažnyčia ir vienuolynas pastatyti didikų Sapiegų rezidencijos teritorijoje ir su Sapiegų rūmais sudaro didingą ansamblį Antakalnyje.

    Atgavus Nepriklausomybę, 1993 m. liepos 16 d. Vilniaus arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis atkūrė Vilniaus kunigų seminariją. Buvo pradėta ieškoti, kur bus rengiami kunigai. Stojamieji egzaminai vyko liepos 14 d., dar iki oficialios seminarijos atkūrimo datos, nes buvo neaišku, kiek atsiras studijuojančių. Trinitorių vienuolyne buvo rastos nesuniokotos ir nesudarkytos patalpos, kuriose seminarija veikė 1993–1997 m. Bažnyčia įkurta XVII a., jos fundatoriaus Vilniaus vaivados Kazimiero Jono Sapiegos kvietimu čia atvyko vienuoliai trinitoriai. Caro laikais bažnyčia paversta cerkve. Sovietmečiu buvo nuniokotas interjeras, veikė kazarmai. Interjerą kūrė Pjetro Berti, puošęs ir Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią. Yra išlikę keletas meno kūrinių: garsioji Jėzaus Nazariečio skulptūra, esanti Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, kryžius, dabar kabantis Vilniaus katedros Tremtinių koplyčioje. Seminarijai pasistačius naują pastatą, čia įsikūrė joanitų vienuolija.

    Vilniaus Šv. Juozapo seminarija.

    Mūsų penkių valandų ekskursija eina į pabaigą, o autobusas rieda į Jeruzalę. Aplankome 1998 m. pastatytą Šv. Juozapo kunigų seminariją, kuria rūpinasi Vilniaus, Panevėžio ir Kaišiadorių bažnyčios hierarchai. Būtent šiose vyskupijose norintys darbuotis būsimieji kunigai (klierikai) mokosi seminarijoje.

    Šiuo metu seminarijoje studijuoja 14 studentų, jos studijavimo sistema tokia pat kaip ir Romos Laterano universiteto. Seminarijos pastatas yra laivo formos, joje įrengta koplyčia, biblioteka, sporto salė.

    Po Šv. Juozapo seminarijos namo pasileidau rudenėjančio Verkių regioninio parko takais, pro Verkių Kalvarijų atstatytas stacijas ir koplyčias – pradėjus senove, norėjosi ja ir baigti. Bandžiau surikiuoti dienos įspūdžius – pasirodo netrumpas Vilniaus seminaristų istorinis kelias: nuo Užupio atvingiavo iki Jeruzalės…

  • ATGAL
    Ką reiškia būti "Ultra", arba kodėl trispalvės į krepšinį atėjo iš futbolo
    PIRMYN
    Dalai Lama XIV: Kiekviena būtybė trokšta taikos ir laimės
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.