Vilniaus viršūnių susitikimas – lūžio taškas Rytų partnerystei | Apžvalga

Vieningoji europa

  • Vilniaus viršūnių susitikimas - lūžio taškas Rytų partnerystei

  • Data: 2013-11-11
    Autorius: Vytautas Keršanskas

    Eurazijos Sąjungą 2011 metais įkūrė (iš kairės) Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka, tuometinis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas ir Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas. Politikos ekspertų nuomone, Eurazijos Sąjunga – pirmoji rimta ekonominės ir politinės integracijos iniciatyva posovietinėje erdvėje. Todėl ES ir EES iš esmės tampa dviem konkuruojančiomis integracijos erdvėmis. REUTERS/Sergei Karpukhin/X00944/Scanpix nuotrauka

    Lapkričio 28–29 dienomis Vilniuje vyks trečiasis ir, ko gero, svarbiausias Europos Sąjungos ir Rytų partnerystės valstybių viršūnių susitikimas. Nors jau dabar viešojoje erdvėje šis susitikimas laikomas istoriniu, jo baigtis gali būti dvejopa: istorinė pergalė arba istorinis pralaimėjimas. Kitaip tariant, laimėjimai, dėl kurių bus sutarta Vilniaus viršūnių susitikime, gali lemti ne tik tolesnę šešių Rytų partnerystėje dalyvaujančių valstybių raidą, bet ir tapti pačios programos ateitį lemsiančiu veiksniu.

    Rytų partnerystės programa ant slenksčio atsidūrė po to, kai Rytuose buvo inicijuota Rusijos vedama Eurazijos Ekonominė Sąjunga (EES) – alternatyvi, ES pavyzdžiu kuriama integracijos erdvė. Besiformuojanti EES sukūrė situaciją, kai Rytų partnerystės valstybės nebegali vykdyti „multivektorinės“ politikos ir privalo pasirinkti vieną integracinę kryptį, kuria linkme jos mato savo vystymąsi. Be abejonės, EES visų pirma svarbiausia Rusijai, kuri siekia suvienyti posovietinę erdvę ir kuria instrumentus, kaip daryti ekonominę ir politinę įtaką šio regiono valstybėms. Todėl artėjant Vilniaus viršūnių susitikimui, būtina įvertinti geopolitinę šio pasirinkimo svarbą ir įvardyti grėsmes, kylančias sklandžiai Europos integracijos plėtrai.

    Kodėl reikalinga Rytų partnerystės programa?

    Sėkminga ES ateitis priklauso ne tik nuo jos gebėjimo spręsti vidaus problemas, bet ir užtikrinti darnią jos kaimynystės plėtrą. Tačiau šis užsienio politikos galvosūkis yra sudėtingas, nes ES, kuri dar tik „mokosi“ tapti visaverte geopolitine žaidėja, iki šiol negeba nubrėžti aiškios savo užsienio politikos vizijos. Maža to, ES kaimynystės politika siejama su dviem specifiniais ir skirtingo požiūrio reikalaujančiais regionais: Pietuose tai – Šiaurės Afrika ir Artimieji Rytai, nuolat krečiami konfliktų, o po Arabų pavasario negebantys išbristi iš suirutės; o Rytuose – posovietinė erdvė, kuri vis dar nesugeba išsivaduoti iš didžiosios kaimynės Rusijos įtakos gniaužtų. Dėl šios priežasties Europos kaimynystės politika negalėjo iki galo pasiūlyti regionui tinkamų paskatų modernizacijai, todėl Švedijos ir Lenkijos iniciatyva 2008-aisiais prabilta apie naujo lygmens Rytų partnerystės iniciatyvą.

    Rytų partnerystės programa buvo pradėta 2009-ais metais, siekiant įtraukti Rytų valstybes į europietišką ekonominę ir politinę erdvę remiantis „integracija be narystės“ principu. Programa apima šešias valstybes: Armėniją, Azerbaidžianą, Baltarusiją, Gruziją, Moldovą ir Ukrainą. Rytų partnerystės politika remiasi dviem pagrindiniais skatinimo įrankiais: potencialia partnerystės valstybių integracija į ES vidaus rinką pasirašant Asociacijos ir laisvosios prekybos sutartį ir atsiveriančia laisvesnio asmenų judėjimo galimybe su bevizio režimo perspektyva. Per ketverius metus išryškėjo Rytų partnerystės programos „lyderės“ ir „autsaiderės“: daugiausiai pažengusios Europos integracijos kelyje pripažįstamos Ukraina, Gruzija ir Moldova – būtent šios valstybės gali pasiekti apčiuopiamų susitarimų jau Vilniuje. Tuo tarpu kitos trys – Armėnija, Azerbaidžianas ir Baltarusija,  nenori arba dėl įvairių politinių priežasčių negali žengti koja kojon su pirmūnėmis, todėl joms tenka antraeilis vaidmuo.

    Tačiau posovietinės erdvės eurointegracinis kelias iš principo prieštarauja Rusijos EES idėjai, kuri nuo praėjusių metų jau veikia Muitų sąjungos tarp Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano pavidalu. Politikos ekspertų nuomone, šie procesai –  pirmoji rimta ekonominės ir politinės integracijos iniciatyva posovietinėje erdvėje. Todėl ES ir EES iš esmės tampa dviem konkuruojančiomis integracijos erdvėmis. Kyla klausimas, kokią politinę kainą Rusijai turėtų sėkmingas Vilniaus viršūnių susitikimas? Atsakymo toli ieškoti nereikia: Asociacijos sutarties su ES pasirašymas Rytų partnerystės valstybėms užkirstų kelią dalyvauti Eurazijos Sąjungos projekte, todėl Rusija siekia žūtbūt atkalbėti jas nuo pasirašymo.

    Rusijos bandymai sužlugdyti – akivaizdūs

    Dėl situacijos rimtumo Rusija metė dideles pastangas paveikti šių valstybių vidaus ir užsienio politiką, kad nukreiptų jas nuo suartėjimo su ES. Pirmiausia tai pasireiškė jau „tradicine“ tapusia Rusijos užsienio politika, kai per įvairias valstybių viduje kontroliuojamas organizacijas, žiniasklaidos priemones siekiama destabilizuoti ar kitaip paveikti jų vidaus politiką. Tačiau kur kas rimtesnis įrankis – nuolatinis „įšalusių konfliktų“ pakurstymas ir eskalavimas. Pavyzdžiui, visiškai nuo Rusijos priklausomoje separatistinėje nuo Moldovos atsiskyrusioje Padnestrėje konfliktas paaštrėjo po to, kai Moldova išsprendė šių metų pavasarį kilusią vyriausybės krizę.

    Šių metų birželio 10 dieną Padnestrės Aukščiausioji Taryba vienašaliu sprendimu perbraižė sieną su Moldova ir dalis pasienio teritorijos staiga tapo nebe Kišiniovo, o nepripažintos Padnestrės sostinės Tiraspolio jurisdikcijoje. Taip buvo praplėstos nuo 1992-ųjų separatistų kontroliuojamos teritorijos. Tai nutiko po to, kai gegužės 1 d. Moldova įrengė naujus pasienio postus, kurie atitinka ES keliamus reikalavimus, siekdama pasirašyti bevizio režimo susitarimą. Pabrėžtina, kad Padnestrės klausimas yra didžiausias iššūkis Moldovai žengiant Europos integracijos keliu, todėl tai tampa itin galingu ginklu Rusijai siekiant sužlugdyti galimą ES ir Moldovos asociacijos sutarties parafavimą Vilniuje.

    Visiškai saugumo atžvilgiu nuo Rusijos priklausoma Armėnija krito pirmoji – Rusija per šiuos metus pardavė Azerbaidžianui karinės technikos už 1 mlrd. JAV dolerių, taip pasiųsdama signalą, kad, jei Armėnija ir toliau žada žengti eurointegraciniu keliu, Rusija atšauks sutartį dėl karinės bazės, esančios Armėnijoje, eksploatavimo. Tai Kalnų Karabacho konflikte reikštų vieną – azerai, turintys kelis kartus didesnę ir modernesnę kariuomenę, paprasčiausiai „suvalgytų“ armėnus. Tai suvokdama Armėnija šių metų rugsėjį pranešė, kad nusprendė jungtis į Eurazijos Sąjungą.

    Kitas Rusijos naudojamas įrankis – bandymai šalis paveikti ekonomiškai. Nenuostabu, kad Rytų partnerystės valstybės yra smarkiai priklausomos nuo prekybos su Rusija, jos taip pat priklausomos energetikos srityje. Tad Rusija tokiu būdu signalą pasiuntė net kelis kartus. Pavyzdžiui, liepos pabaigoje Ukrainos konditerijos įmonės „Roshen“ produkcija buvo sustabdyta prie Rusijos ir Kazachstano sienų, įtarus, kad yra kokybės ir saugumo standartų pažeidimų. Po savaitę trukusio patikrinimo gaminiuose radus kancerogeno benzopyreno (kuris, beje, natūraliai atsiranda skrudinant kavos pupeles), gaminiai buvo uždrausti pardavinėti Rusijoje. Sklido kalbos, kad buvo sustabdyta ir daugiau įvairios produkcijos iš Ukrainos, o naujausiais duomenimis, inspektoriams ukrainietiškoje akmens anglyje radus per daug sieros uždrausta ją įvežti. Ukrainos darbdavių federacija informuoja, kad vien per ateinantį pusmetį Rusijos taikomos sankcijos importui iš Ukrainos gali atnešti net 2,5 mlrd. dolerių nuostolių. Tuo pat metu Moldova susilaukė jos vyno, kuris yra viena pagrindinių eksporto prekių, embargo dėl neva neatitikimo maisto higienos normoms.

    Tačiau šie Rusijos veiksmai susilaukė priešingo rezultato ir paskatino valstybių vadovus dar labiau mobilizuotis dėl suartėjimo su ES. Todėl Rusija šiuo metu bando keisti taktiką ir siekia pasiūlyti apčiuopiamus „meduolius“: už integraciją į Eurazijos Sąjungą žada pigesnes dujas ir kitas nuolaidas. Ir nors visos šalys suvokia, kad tokios „dovanos“ yra laikinas žaidimas, ES to paties pasiūlyti negali, todėl dėl įvairių interesų grupių dvejonės išliks, kol nebus padėtas parašas ant susitarimų.

    Didžiausia grėsmė ES pusėje – abejonės dėl ateities

    Ne ką mažesnė grėsmė kyla ir iš kitos barikadų pusės, nes Europos Sąjunga nėra parengusi Rytų partnerystės programos plėtros plano po Vilniaus viršūnių susitikimo. Tai reiškia, kad iki šiol nėra žinoma ir tik dabar pradedama mąstyti, kaip toliau turi plėtotis Rytų partnerystės programa, kad ji išliktų pakankamu įrankiu valstybėms žengti Europos integracijos keliu. Juo labiau kad  ir pats „integracija be narystės“ principas kelia didelių dilemų: įvairūs tyrimai rodo, kad Centro ir Rytų Europos valstybės, įstojusios 2004 ir 2007 m., didžiausią pažangą pradėjo daryti po to, kai prasidėjo derybų dėl ES narystės etapas. Tačiau akivaizdu, kad ES plėtros „nuovargis“ narystės perspektyvą pasiūlyti Rytų partnerystės valstybėms nukelia neribotam laikui. Todėl atsiranda rimtų dilemų, kaip derėtų elgtis su kiekviena iš šešių partnerių, įvertinant tai, kad visos jos į Europos integraciją žvelgia skirtingai, išsirinkdamos tai, kas joms aktualiausia. Pavyzdžiui, Azerbaidžianas neturi intereso integruotis į ES erdvę ir jo didžiausias tikslas – stiprinti naftos ir dujų pardavimą Europai (ES rinka sudaro net 99,5 proc. Azerbaidžiano eksporto). Kitas atvejis: Baltarusija jau priklauso Eurazijos muitų sąjungai, todėl net ir norėdama negalėtų pasirašyti Asociacijos sutarties. Kyla rimta dilema, ką pasiūlyti šioms valstybėms, kad jos jei ne artėtų, tai bent nenutoltų nuo ES.

    Kitas svarbus momentas, susijęs su Vilniaus viršūnių susitikimu, – iki šiol neapibrėžta ES pozicija. Aukštą normatyvinę kartelę užbrėžusi ES mato, kad valstybės partnerės iki galo jos nesugeba įgyvendinti: jose iki šiol regimos selektyvaus teisingumo, demokratijos principų pamynimo, žmogaus teisių nesilaikymo apraiškos. Todėl ES kyla dilema: viena vertus, ji yra linkusi laikytis savo vertybinės pozicijos ir yra pasiryžusi ištarti „ne“, jeigu keliami reikalavimai nebus įgyvendinti. Tai išsaugotų ES kaip tvirtą vertybinį stuburą turinčios Bendrijos poziciją. Kita vertus, Vilniaus viršūnių susitikimas yra „arba, arba“ momentas, nes nepasiekus jokių didesnių laimėjimų (o tai iš principo reiškia Asociacijos sutarties su Ukraina pasirašymą), partnerės greičiausiai praras interesą toliau žengti Europos integracijos keliu. Toks scenarijus, politikos analitikų nuomone, galėtų būti prilygintas NATO Bukarešto susitikimui 2008-aisiais, kai Vokietija blokavo Ukrainos integraciją į NATO ir taip smarkiai atšaldė jos norą tapti Aljanso nare.

    Dar šių metų gegužę Vokietijos kanclerė Angela Merkel sugebėjo pavadinti Ukrainos valdžią diktatūra. Pagrindinis to motyvas – buvusios premjerės Julijos Tymošenko byla. Nors šis klausimas kol kas nėra išspręstas, tačiau politinis fonas ES keičiasi ir geopolitiniai argumentai pasirašyti Asociacijos sutartį tampa vis labiau svarbūs. Tačiau tai regi ir pati Ukraina, todėl atsiranda ženklų, kad ji jau įsitikinusi pozityviu ES sprendimu ir nieko iš esmės daryti nereikia. Būtent tolesnis šalių partnerių europinių normų perėmimas yra dar vienas galvosūkis šioje painioje geopolitinėje dėlionėje. Todėl nei vienas scenarijus lengvos ateities nežada.

    Iššūkiai – ir Vilniuje, ir po jo

    Negatyvus scenarijus, jeigu nebūtų pasiektas joks rimtesnis susitarimas, o tiksliau – pasirašyta Asociacijos sutartis su Ukraina (Moldovos ir Gruzijos sutarčių parafavimas yra teigiama, bet nepakankama sąlyga), iš principo reikštų rimtą signalą, kad Rytų partnerystės programa nepavyko. Tačiau sėkmės atveju taip pat kyla daug rimtų klausimų: kaip šalims partnerėms seksis tęsti reikiamas reformas? Ką, jeigu ne narystę, toliau pasiūlyti Rytų partnerystės „pirmūnėms“? Kaip elgtis su „autsaiderėmis“, kad jos išliktų ES įtakos sferoje?

    Šių klausimų aktualumą sustiprina ir tai, kad ES viduje nėra vieningos nuomonės Rytų Europos atžvilgiu: pietinėms valstybės kur kas labiau rūpi nesaugi pietinė kaimynystė, Vakarų Europa rūpinasi institucinėmis ES problemomis ir euro krizės sprendimu. Todėl dar vienas uždavinys Rytų partnerystės svarbą suvokiančioms valstybėms, tarp jų ir pirmininkaujančiai Lietuvai – parodyti, kad šis geopolitinis žaidimas posovietinėje erdvėje iš principo lemia ir ES kaip globalaus tarptautinių santykių žaidėjo ribas: ar ji geba paveikti trečiųjų šalių modernizaciją ir demokratizaciją, o galbūt tai dar viena sritis, kurioje ji kol kas niekuo pasigirti negali. Rusijos paskelbtas „prekybos karas“ (itin uolūs prekių pasienyje tikrinimai, nuvežtų prekių neišmutinimas, prekių įvežti draudimas) ES Tarybai pirmininkaujančiai Lietuvai – signalas, kad net ir ES narė gali būti šantažuojama iš įtakos zonos paleisti nenorinčio „didžiojo kaimyno“, o tai tampa ypač aktualu kalbant apie labiau pažeidžiamas Rytų partnerystės valstybes. Todėl ne tik Vilniaus viršūnių susitikimas, bet ir veiksmai po jo turi rūpėti mūsų politikams Vilniuje ir Briuselyje. ■

  • ATGAL
    Atsakingas mokslas - kelias, kuriuo turi eiti Europa
    PIRMYN
    2014-ųjų ekonominė prognozė Europos Sąjungai
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.