Vilniaus viršūnių susitikimo rezultatai: ar bus išmoktos pamokos? | Apžvalga

Vieningoji europa

  • Vilniaus viršūnių susitikimo rezultatai: ar bus išmoktos pamokos?

  • Data: 2013-12-30
    Autorius: Simonas Klimanskis

    Rytų partnerystės viršūnių susitikimo spaudos konferencija (iš kairės: Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, Europos Sąjungos prezidentas Hermanas van Rompuy, Europos Komisijos vadovas Jose Manuel Barroso) LR Prezidentūra/ R.Dačkaus nuotrauka

    Lapkričio 28–29 d. Vilniuje vykusiame Europos Sąjungos (ES) Rytų partnerytės viršūnių susitikime buvo parafuoti ES Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimai su Gruzija ir Moldova, taip pat pasirašytas saugumui svarbus ES ir Gruzijos susitarimas dėl šalies dalyvavimo sąlygų Sąjungos krizių valdymo operacijose, susitarimas su Azerbaidžanu dėl supaprastinto vizų režimo, o Moldovai nuo 2014 m. bus suteiktas bevizis režimas su ES. Tai yra pirmieji realūs prieš ketverius metus pradėtos Rytų partnerystės programos rezultatai. Tačiau iki šio susitikimo lūkesčiai buvo didesni – buvo tikėtasi ne tik parafuoti minėtus susitarimus su Gruzija ir Moldova, bet ir pasirašyti tokį susitarimą su Ukraina, kas būtų žymėję negrįžtamą jos integracijos link ES etapą. Deja, Ukrainos Prezidentas Viktoras Janukovyčius paskutinę minutę atsisakė tai padaryti, kas sukėlė tam tikrą nusivylimą ES lyderių gretose.

    Vis dėlto bendrai vertinant tokią viršūnių susitikimo baigtį, tai jokiu būdu nereiškia Rytų partnerystės programos fiasko ar susitikimo nesėkmės, kaip teigiama tarptautinėje žiniasklaidoje. Juk Rytų partnerės yra nuėjusios nemažą demokratinių, teisinių ir ekonominių reformų kelią. Tą akivaizdžiai rodo vien pats faktas, jog priartėta prie to, kad Gruzija ir Moldova galėtų parafuoti minėtus susitarimus, o Ukraina – pasirašyti, žinoma, jei būtų įvykdžiusi visus būtinus žingsnius. Nemaža pažanga padaryta kalbant apie vizų liberalizavimą. Šios reformos yra naudingos ne kam kitam, o pirmiausia pačioms Rytų partnerystės šalims, jų žmonėms. Taigi, galima sutikti, kad susitikimas baigėsi daugiau sėkmingai nei nesėkmingai.

    Ukraina liko trečiuoju broliu

    Kalbant apie Rytų partnerystės programos ateities gaires, Ukrainos atvejį turėtų įvertinti tiek šios šalies vadovybė, tiek ES. Rytų Europa, ypač Ukraina, pastaruosius mėnesius buvo tapusi „geopolitinio mūšio“ arena. Vilniaus viršūnių susitikimas ES santykius su Ukraina turėjo pakylėti į kokybiškai naują lygmenį, kada eurointegracija būtų tapusi neatšaukiama realybe. Tuo tarpu šalia yra kuriama Eurazijos ekonominė sąjunga, kurioje dominuoja Rusija,  kuri suvokusi, jog tokiu atveju Ukraina nebegalės prisijungti prie šios sąjungos bei norėdama jos nepaleisti iš savo įtakos lauko, ėmėsi ekonominio spaudimo ir politinio šantažo. Buvo apribotas proeuropietiškai nusiteikusio Ukrainos verslo magnato Piotro Prošenkos įmonės gaminamos konditerijos produkcijos importas, taip pat grasinama riboti jos prekių importą į Rusiją iš įmonių prorusiškoje Rytų Ukrainoje, dėl ko ir taip prastos būklės šalies ekonomika būtų patyrusi milijardinius nuostolius. Arba, priešingai, Rusija, norėdama, kad Ukraina nepasirašytų Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimo su ES, pradėjo siūlyti pigesnes dujas, 15 mlrd. JAV dolerių finansinę paramą be jokių sąlygų.

    Šiame „geopolitiniame mūšyje“ V. Janukovyčius, vykdydamas daugiavektorinę politiką, mėgindavo „išpešti“ daugiausia naudos, – kaip sakoma, kur du pešasi, trečias laimi. Ukrainos Aukščiausiajai Radai atmetus eurointegracinių įstatymų projektus, kurių priėmimas, be kita ko, būtų atvėręs kelią Julijai Tymošenko išvykti gydytis į užsienį, V. Janukovyčius dar galėjo pasirašyti dekretą, kuriuo būtų suteikta amnestija J. Tymošenko, nes jos išlaisvinimas yra esminė sąlyga Ukrainai siekiant susitarimo pasirašymo. Tačiau tai nebuvo padaryta. Į Vilniaus viršūnių susitikimą V. Janukovyčius atvyko su labai aiškia nuostata: susitarimą jis pasirašytų tik tuo atveju, jei pereinamuoju laikotarpiu ES šaliai skirtų ne mažiau kaip 20 mlrd. eurų per metus finansinę paramą. Taip pat bandė siūlyti trišales ES, Ukrainos ir Rusijos derybas. Tiesa, anksčiau buvo kalbama apie 10 mlrd. eurų paskolą iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF) be reikalavimų panaikinti komunalinių paslaugų subsidijas ir kvotų panaikinimą metalo pramonės produkcijai. ES buvo pažadėjusi Ukrainai 610 mln. eurų finansinę paramą, bet, kaip matyti, to negana. Atitinkamai susitarimo pasirašymą V. Janukovyčius naudoja kaip svertą derybose su Rusija dėl mažesnių dujų kainų.

    Akivaizdu, kad tai – politinis turgus – V. Janukovyčius norėjo įvertinti, ką siūlo Rusija, ką ES, ir pamėginti „išsirankioti vyšnias“ iš abiejų siūlymų, t. y. gauti kuo daugiau pinigų ir lengvatų. Pagrindinės tokios taktikos priežastys – prasta šalies ekonominė situacija ir artėjantys 2015 m. Prezidento rinkimai. Jeigu V. Janukovyčius siekia perrinkimo, jis priverstas ieškoti būdų, kaip stabilizuoti ties mokumo riba balansuojančios šalies ekonomiką. Tam reikia greitų išorinių kreditų palankiomis sąlygomis. Be to, V. Janukovyčiui svarbu užsitikrinti ir Regionų partijai artimų oligarchų, kurie savo produkciją eksportuoja į Rusiją, paramą. Šiuo atveju svarbu išvengti Rusijos galimo ekonominio spaudimo.

    Nors V. Janukovyčius Rusijos spaudimą ir šantažą nurodydavo kaip pagrindinę priežastį, kodėl jis negali pasirašyti susitarimo, tačiau tai veikiau buvo naudojama kaip svertas derybose su ES, pavyzdžiui, siekiant paskatinti ES tartis su TVF dėl paskolos palankiomis sąlygomis arba sušvelninti sąlygas, būtinas Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimui pasirašyti. Pagrindinis tikslas buvo ne pasirašyti susitarimą, o, remiantis politiniais išskaičiavimais, gauti daugiau pinigų Ukrainos ekonomikos problemoms, kurios kilo dėl pačios šalies vadovybės neatsakingų sprendimų ekonominės politikos srityje, spręsti. Kita vertus, galima sutikti su V. Janukovyčiumi, jog buvo baimintasi Rusijos spaudimo, dėl ko šalies ekonominė situacija dar labiau pablogėtų ir sumažėtų rinkėjų, ypač lojalių Regionų partijai, parama. Bet tai „išplaukia“ iš pirmosios priežasties – prastos ekonominės padėties, – jeigu viešieji finansai būtų daug stabilesni, šalis būtų mažiau jautri išoriniam spaudimui.

    ES su tokiais V. Janukovyčiaus bandymais permesti savo šalies ekonominių problemų sprendimo naštą ES nesutiko ir susitarimo nepasirašė. Ir teisingai pasielgė. ES ne labdaros organizacija. Priešingu atveju tai reikštų ES mėginimą už pinigus pritraukti Rytų partneres. Tačiau šios valstybės turi suprasti, jog Rytų partnerystės programa, Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimai – ne tik atsiveriančios galimybės, bet ir atsakomybė. Tai – dviejų krypčių procesas. Tam, kad susitarimai būtų pasirašyti, reikia įgyvendinti nustatytas sąlygas. Panašiai ir su finansinės paramos teikimu – tam, kad kreditoriai skolintų palankiomis sąlygomis, šalis turi vykdyti atsakingą ekonominę politiką, laikytis finansinės drausmės.

    Vargu, ar Rusija taip pat prisiimtų Ukrainos ekonominių problemų naštą, pasiūlytų pigesnes dujas, net jei šalis prisijungtų prie Eurazijos muitų sąjungos. Nesena patirtis rodo, jog visiškai tikėti Rusijos pažadais būtų naivu. 2010 m. už pažadėtas pigesnes dujas Ukraina iki 2042 m. pratęsė Sevastopolio uosto nuomą Rusijos Juodosios jūros laivynui, tačiau pigesnių dujų taip ir negavo. O ir pati Ukraina nerodo didelio noro susisaistyti su Rusija, kuomet nutraukė rusiškų dujų importą ir pradėjo derybas su ES dėl dujų tiekimo iš Slovakijos. Be to, Ukrainos oligarchai irgi nelabai norėtų, kad šalis prisijungtų prie Eurazijos muitų sąjungos, nes baiminasi galimo bendros rinkos persidalijimo Rusijos verslo naudai.

    Tad Ukraina, vedina trumpalaikių ekonominių interesų ir atsisakiusi pasirašyti Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimą su ES, kuris, ekonomistų skaičiavimais, per 10 m. laikotarpį šalies BVP padidintų 6 proc., o prekybos apyvarta su ES išaugtų iki 0,5 mlrd. eurų, kaip teigė Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, pasirinko „kelią, kuris veda niekur“. Šis kelias – tai sena „atidirbta“ balansavimo tarp Rytų ir Vakarų, mėginant gauti kuo didesnę naudą, praktika. Abejotina, ar tai užtikrins ilgalaikę gerovę Ukrainos žmonėms, kurių dauguma aiškiai deklaruoja europinį pasirinkimą… „Geopolitiniame mūšyje“ Ukraina tikėjosi būti tuo trečiuoju laimėtoju, tai ir liko trečiuoju – tik tuo broliu. Vis dėlto tikimybė, jog šalis galutinai nenusisuks nuo ES, išlieka, o didesnius teigiamus pokyčius, susijusius su integracija, būtų galima sieti su 2015 m. Prezidento rinkimais.

    Pamokos, kurias turi išmokti ES

    Kita vertus, Ukrainos atvejis rodo, kad ir ES turėtų padaryti tam tikras išvadas. Vertinant pačią Rytų partnerystės programą, galima daryti išvadą, kad toks „integracijos be narystės“ modelis taip ir nesugebėjo pasiūlyti pakankamų paskatų Rytų partnerystės šalims perimti europines „žaidimo taisykles“. Taip pat tai rodo, jog ES nėra pajėgi konkuruoti su Rusijos kuriama Eurazijos ekonomine sąjunga.

    Egzistuoja reali tikimybė, jog artėjant Gruzijos ir Moldovos Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimų pasirašymui su ES 2014 m. rugsėjo mėn., šalys patirs vis didesnį Rusijos ekonominį spaudimą ir šantažą – panašiai kaip Ukraina. Galima numanyti, kad Rusija imsis prekybos ribojimo, dujų kainų, Padnestrės konflikto išnaudojimo Moldovos atveju. Beje, 2014 m. šioje šalyje vyks parlamento rinkimai, o sociologinės apklausos rodo didelį komunistų partijos populiarumą. Visiškai neatmestina, jog ši partija, laimėjusi rinkimus, gali neskubėti žengti eurointegracijos keliu ir tiesiog balansuoti tarp Rytų ir Vakarų. Taigi, Gruzijai ir Moldovai prireiks daug politinės valios ir ryžto tęsti įsipareigojimus, būtinus susitarimams pasirašyti, ir atlaikyti išorinį spaudimą. O ES turėtų rasti būdų, kaip tas šalis paskatinti, kad jos neprarastų ryžto. Tai yra pagrindinė pamoka, kurią ES turi išmokti.

    Konkrečiai kalbant apie pamokas, kurias ES turėtų išmokti, pirmiausia ji turėtų rasti daugiau vienybės Rytų partnerystės klausimu. Šiuo metu ES egzistuoja du skirtingi požiūriai, kaip reikėtų suvokti Rytų partnerystės politiką – geopolitinis ir normatyvinis. Geopolitinio požiūrio šalininkai – daugiausiai naujosios Vidurio ir Rytų Europos ES narės – teigia, jog Rytų partnerystė – tai galimybė ES rytinėms kaimynėms ištrūkti iš Rusijos įtakos zonos. Teigiama, jog ES nekeldama didelių reikalavimų turėtų pasirašyti Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimus su Rytų partnerystės valstybėmis ir taip užkirsti kelią jų įsijungimui į Eurazijos muitų sąjungą. Ukrainos atveju ES netgi būtų galėjusi prisiimti šalies ekonominių problemų naštą, kad tik susitarimas būtų pasirašytas, kaip siūlė V. Janukovyčius. Tačiau toks požiūris neabejotinai gali pakirsti ES vertybinę laikyseną, nes sudarytų galimybes suartėti su ES šalimis, kuriose pažeidinėjamos žmogaus teisės, silpna demokratija. O tai prieštarautų pačiai Rytų partnerystės programos idėjai, kurios tikslas – europietiškų normų ir vertybių skaida Rytų kaimynystėje, tų šalių modernizacija.

    Normatyvinio požiūrio atstovai – senosios ES narės – pabrėžia ES vertybinę poziciją. Jų teigimu, susitarimai su Rytų partnerėmis gali būti pasirašyti tik tuo atveju, jei jos yra įtvirtinusios pamatinius demokratijos principus, užtikrina įstatymo viršenybę ir žmogaus teises, yra išsprendusios selektyvaus teisingumo problemas. Ukrainos atveju J. Tymošenko yra netgi tapusi teisinių reformų simboliu. Tačiau tokiu atveju praktiškai partnerystės šalims tenkančios prisitaikymo sąnaudos tokios pačios, kaip ir šalims kandidatėms, o siūlomas atlygis – glaudaus bendradarbiavimo ir plataus masto laisvosios prekybos erdvė bei bevizis režimas. Tuo tarpu šalia kuriama Eurazijos ekonominė sąjunga siūlo iš esmės tą patį, bet nereikalauja perimti jokių taisyklių. Nors realiai šis integracijos projektas paremtas interesų zonų ir realpolitik kategorijomis, šalių pritraukimui, kaip minėta, nevengiama politinio šantažo ar kitų netoleruotinų metodų. Todėl daugelis mokslininkų sutinka, jog nesant narystės perspektyvos, t. y. adekvataus atlygio, ES taikomas tradicinis išankstinių sąlygų principas nuvertėja – ima strigti. Žinoma, nenuvertinant rytinių partnerių įvykdytų ir vykdomų reformų. Bet klausimas, kaip sparčiai ir kokybiškai jos vykdomos, kiek šalys tam turi valios ir ryžto, kaip su tomis šalimis kalbasi ES.

    Taigi, vadovaujantis normatyviniu požiūriu, susiformuoja „uždaras ratas“, kada nėra narystės perspektyvos, nėra pakankamos motyvacijos reformuotis, o tai neleidžia perkelti Rytų partnerystės šalių santykių su ES į kokybiškai aukštesnį lygmenį. Šalys netgi gali pasukti Rusijos įtakos link. Tačiau darant prielaidą, kad artimiausiu metu Rytų partnerystė dėl ES plėtros nuovargio bus paremta „integracija be narystės“ principu, norint išeiti iš „uždaro rato“ reikia naujų idėjų, naujų paskatų, kurios būtų tarsi impulsas šiai programai judėti į priekį ir užtikrinti ilgalaikį veiksmingumą ir dėl kurių vieningai sutartų ES. Šiuo atveju reikalingas kompromisas tarp geopolitinio ir normatyvinio požiūrio, kas didintų Rytų partnerių motyvaciją reformuotis, susidomėjimą ES, žinoma, nesikratant atsakomybės,  kartu nepakirstų vertybinės ES laikysenos, bet suteiktų tam tikro lankstumo. Tai būtų ta vienybė, kurią turi rasti ES.

    Kalbant apie konkrečias priemones, atitinkančias tą kompromisinį požiūrį, kurių turėtų imtis ES, pirmiausia nereikėtų susieti visų teisinių reformų su J. Tymošenko byla, kada jos išlaisvinimas tampa lakmuso popierėliu Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimo su Ukraina pasirašymui. Būtent tokia stačiokiška pozicija buvo vienas veiksnių, lėmusių ES patekimą į „uždarą ratą“.

    Taip pat ES turėtų apsvarstyti, ar Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarime numatytos reguliacinės nuostatos nėra perteklinės, pavyzdžiui, dėl aplinkosauginių standartų, darbų saugos taisyklių ir pan. Dėl tokių taisyklių ir standartų pritaikymo Rytų partnerystės šalių verslas patiria tam tikras prisitaikymo sąnaudas. Tuo tarpu valstybėms, tapusioms ES narėmis, buvo numatyti pereinamieji laikotarpiai, skirta finansinė parama. Tačiau net ir dabar, pavyzdžiui, Didžioji Britanija, teigia, jog kai kurios ES taisyklės yra perteklinės.

    Dar kita priemonė, kuri išties paskatintų Rytų partneres – minėta narystės ES perspektyva. Nors Rytų partnerystės programoje narystė ES nenumatyta, ES šalių vadovai galėtų pasakyti, jog susitarimų pasirašymas yra „tarpinė stotelė“ eurointegracijos keliu žengiant visateisės narystės link. Šalys, žinodamos, kad kada nors, kai bus pasiruošusios, tikrai taps ES narėmis, galės dalyvauti sprendimų priėmime, perskirstomosios politikos instrumentuose, savyje atrastų daugiau ryžto tęsti reformas. Nors mažai tikėtina, kad tokiam siūlymui pritartų senosios ES narės.

    Taip pat Rytų partnerėms, parafavusioms Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimus su ES ir toliau tęsiančioms įsipareigojimus, būtinus tiems susitarimams pasirašyti, bei dėl to patiriančioms Rusijos ekonominį spaudimą ribojant produkcijos importą, būtų galima numatyti laikiną kompensavimo mechanizmą. Tai galėtų būti vienašališkai pritaikytos kai kurios prekybos su ES nuolaidos dar iki susitarimų pasirašymo. Pavyzdžiui, Europos Komisija Gruzijos ar Moldovos atveju galėtų vienašališkai panaikinti vyno, tekstilės ar žemės ūkio produkcijos eksportui taikomas kvotas. Skaičiuojama, kad toks žingsnis nepadarytų jokios esminės įtakos ES vidaus rinkai, nes abi valstybės sudaro tik po 0,1 proc. ES importo dalies.

    Iš naujų priemonių būtų galima pasiūlyti pamėginti įgyvendinti giliausio integracijos be narystės modelio – Europos ekonominės erdvės – elementus, pavyzdžiui, numatyti galimybę Rytų partnerėms, pasirašiusioms Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimus su ES, dalyvauti formuojant ES politiką. Šalys galėtų teikti siūlymus, pastabas pradiniu ES teisės aktų siūlymų lygmeniu. Nors jos ir negalėtų dalyvauti balsavime nei Europos Parlamente, nei Taryboje, dalyvavimas formuojant politiką leistų geriau suvokti Rytų partnerystės suteikiamą naudą, prisidėti, kad jų balsas būtų labiau girdimas. Tuo tarpu dabar Rytų partnerės neturi įtakos formuojant ES teisę bei pasiūlymus Rytų partnerystėje apskritai, nors ES deklaruoja, kad Rytų partnerystės programa yra bendra ES ir partnerystės šalių nuosavybė.

    Pagal EFTA modelį, Rytų partnerystės valstybės, pirmiausia pažangiosios, pasiekusios vienodą ar bent panašų ES normų adaptavimo lygį, galėtų suformuoti bendrą tarpusavio laisvos prekybos erdvę – Rytų Europos Laisvosios Prekybos Susitarimą (angl. – Eastern European Free Trade Agreement, EEFTA) Tai leistų Rytų partnerėms europines normas perimti ne tik sąveikaujant su ES, bet ir tarpusavio santykiuose. Kartu tai paskatintų šalių tarpusavio prekybą, investicijas ir paspartintų integraciją link ES.

    Atitinkamai, vadovaujantis EEE modeliu, svarstytinas ir dviejų ramsčių institucinės struktūros, kurioje kiekviena EEFTA institucija atitiktų ES instituciją, sukūrimas. Tai paskatintų Rytų partnerystės šalių glaudesnį bendradarbiavimą ir padėtų perimti gerąją praktiką vienai iš kitos. Kitaip tariant, susiformavusio „bloko“ vienetai pradėtų vienas kitą stumti į priekį, siekdama suformuoti ir užtikrinti bendrąjį šalių interesą.

    Dar viena priemonė – ES galėtų daryti įtaką Rytų partnerių strateginiams energetikos ir transporto sektoriams. 2021–2027 m. m. ES finansinėje perspektyvoje būtų galima svarstyti galimybę išplėsti ES infrastruktūros tinklų priemonę (angl. – Connecting Europe Facility) taip, kad apimtų Rytų partnerystės šalis, priklausančias Energetikos bendrijai. Tai leistų ES tiesiogiai dalyvauti kuriant Rytų partnerystės valstybių energetikos ir transporto infrastruktūrą, kuri daro didelę įtaką tų šalių geopolitinei gravitacijai ir politiniam raidos modeliui, kūrime.

    Bet svarbiausia – dėl viso to turi sutarti ES. Tik vieninga pozicija ir mokymasis iš klaidų leistų užtikrinti tolesnę Rytų partnerystės programos sėkmę. ■

  • ATGAL
    Ukraina dėl savo lyderių kaltės pateko į akligatvį
    PIRMYN
    Rezoliucijos šmėkla klaidžioja po Europą
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.