Vilniuje Lapkritį spręsis ES Rytų partnerystės lemtis | Apžvalga

Vieningoji europa

  • Vilniuje Lapkritį spręsis ES Rytų partnerystės lemtis

  • Data: 2013-07-04
    Autorius: Vytautas Keršanskas

    Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka (centre), Čekijos užsienio reikalų ministras Karelas Schwarzenbergas (dešinėje) ir Čekijos premjeras Mirekas Topolanekas ES ir rytinių šalių valstybių vadovų susitikime Prahoje, kurio metu buvo įsteigta Rytų partnerystė (2009 m. gegužės 8 d.) ITAR-TASS/Lazarenko Nikolai/Scanpix nuotrauka

    Lietuva netrukus pradės nelengvą ir bendru sutarimu vienu didžiausiu nepriklausomos Lietuvos iššūkiu laikomą darbą – pirmininkavimą Europos Sąjungos Tarybai. Perimdama vairą iš pirmąjį šių metų pusmetį pirmininkavusios Airijos, Lietuva tęs ir bendrą „trejeto“ – trijų viena po kitos pirmininkaujančių valstybių – darbotvarkę. Tačiau neabejotinai svarbiausias ir daugiausiai dėmesio susilauksiantis įvykis – lapkričio 22–23 dienomis vyksiantis Rytų partnerystės viršūnių susitikimas.

    Vilniaus susitikimo laimėjimai leis kalbėti tiek apie tolesnę Rytų partnerystės politiką, tiek apie jau nuveiktus darbus. Maža to, šis susitikimas lems, ar Rytų partnerystė taps sėkmės istorija, o galbūt tai – dar vienas nepasisekęs Europos Sąjungos užsienio politikos manevras, siekiant priartinti posovietines valstybes arčiau savęs. Todėl
    būtina apžvelgti Rytų partnerystės ištakas, pagrindines dilemas ir ateities perspektyvas.

    Iš kur kilo ES Rytų partnerystės programa?

    Europos Sąjungos Rytų partnerystės ištakos – pasikeitęs ES požiūris į jos plėtrą. Pradėta ieškoti, kaip toliau plėsti savo interesų zoną, tačiau neįsipareigoti suteikti narystės galimybių per pastarąjį dešimtmetį ir taip smarkiai pagausėjusioje bendrijoje. Poreikis išsiplėtusioje ES pirmiausia atrasti vidaus politikos veikimo modelį lėmė tai, jog atsirado alternatyvūs bendradarbiavimo su išorės šalimis formatai, pagrįsti „integracijos be narystės“ principu.

    Dar viena įvairių analitikų įvardijama priežastis – 2008-ųjų metų NATO viršūnių susitikimas Bukarešte, kuriame Vokietija blokavo JAV iniciatyvą priimti Gruziją ir Ukrainą į Aljansą ir taip pasiuntė neigiamą signalą viso regiono valstybėms. Prie to dar labiau prisidėjo tais pačiais metais prasidėjęs Rusijos ir Gruzijos karas, parodęs, kad ES Rytų kaimynės yra itin pažeidžiamos. Todėl Rytų partnerystės iniciatyva, kilusi iš 2003 m. pradėtos Europos kaimynystės politikos, turėjo kompensuoti Bukarešto susitikimo nesėkmę ir pateikti regiono valstybėms naują bendradarbiavimo ir kooperacijos lygmenį.

    Rytų partnerystės programa buvo inicijuota ir vyksta su šešiomis valstybėmis – Baltarusija, Moldova, Ukraina, Armėnija, Azerbaidžianu ir Gruzija. 2009 m. gegužės 7 d. Prahoje vykusiame ES ir rytinių šalių valstybių vadovų susitikime įsteigta Rytų partnerystė, kurios tikslas – sukurti sąlygas, būtinas politinei ir ekonominei šalių partnerių integracijai link Europos Sąjungos paskatinti. Pagrindinėmis priemonėmis pritraukti prie savęs šalis partneres tapo asociacijos bei laisvos prekybos sutartys, vizų režimo liberalizavimas.

    Trys ES Rytų partnerystės sunkumai

    Nepaisant itin svarbių ES Rytų partnerystės siekių, ji susiduria su įvairiais sunkumais ir dilemomis, kurios verčia dvejoti artėjančio Vilniaus viršūnių susitikimo baigtimi. Pirmoji to priežastis – nesibaigianti ES finansų krizė, verčianti pirmiausia mąstyti apie tai, kaip „iškuopti savo kiemą“. Neigiami daugumos valstybių narių ekonominiai rodikliai, vis daugiau į pagalbos prašančių eilę stojančių šalių verčia mesti milžiniškas pastangas bendrijos problemoms spręsti. Todėl natūraliai mažėja dėmesys kaimynystėje vykstantiems procesams, o tiksliau – tiems, kurie reikštų naujų įsipareigojimų Europos Sąjungai prisiėmimą ir taip nežinios kupinoje situacijoje.

    Panaši situacija Rytų partnerystės atžvilgiu buvo ištikusi prieš dvejus metus, kai ES Tarybai pirmininkavo Lenkija. Tuo metu Šiaurės Afrikos valstybėse prasidėjęs Arabų pavasaris nukreipė viso pasaulio galingųjų dėmesį į šį regioną. Neabejojama, kad Rytų partnerystės iniciatyva kur kas labiau nei Vakarų Europos valstybėms rūpi Centro ir Rytų Europos valstybėms narėms. Todėl buvo tikimasi, kad sumažėjęs Vakarų Europos valstybių lyderių dėmesys leis paspartinti susitarimų su Rytų partnerystės šalimis baigimą. Vis dėlto Vokietija ir Prancūzija, primindamos apie Rytų partnerystės valstybių dar nepasiektus įsipareigojimus, užgesino viltis pasiekti susitarimą 2011-aisiais.

    Kita priežastis, dėl kurios stringa susitarimų su ES Rytų partnerystės šalimis procesas, – pačių partnerystės dalyvių vidaus politikos problemos: pradedant vis labiau Rusijos provincija virstančia Baltarusija ir baigiant daugiausiai pasiekusiose valstybėse – Gruzijoje, Moldovoje ar Ukrainoje. Praėjusiais metais Gruzijoje vykusių parlamentų rinkimų rezultatai į valdžią atvedė su Rusija neaiškių ryšių turintį milijonierių, „Gruzijos svajonės“ partijos lyderį Bidzina Ivanishvili. Prasidėję buvusios provakarietiškos valdančiosios partijos „Jungtinis nacionalinis judėjimas“ narių ir jai artimų asmenų persekiojimas ir suėmimai Vakarų pasaulį privertė suabejoti Gruzijos demokratiškumo laimėjimais. Todėl su nerimu laukiama spalį vyksiančių prezidento rinkimų, kurie gali nulemti tolesnę Gruzijos ateitį.

    Politinė krizė Moldovoje taip pat parodo stringantį šios šalies demokratijos veikimą, o Ukrainoje prezidento Viktoro Janukovyčiaus kuriama valdžios vertikalė, kuria siekiama centralizuoti savo galią stiprinant šeimos ekonomines ir politines pozicijas bei mažinant priklausomybę nuo oligarchų, ne ką mažiau verčia sunerimti dėl Ukrainos ateities. Įvertinant tai, kad Ukraina yra ES Rytų partnerystės raktinė valstybė, nes būtent ji yra įvykdžiusi didžiausią pažangą ES keliamuose reikalavimuose, itin svarbus tampa jos „prisijaukinimas“.

    Todėl svarbu nepamiršti trečios Europos Sąjungai kylančios dilemos – Rusijos kuriamos alternatyvios integracinės erdvės.  Anot Rytų Europos studijų centro ekspertų, 2010 m. pradėjusi veikti Eurazijos ekonominė sąjunga (EES) yra kokybiškai visiškai kitokia, nei iki šiol posovietinėje erdvėje Rusijos pradėtos iniciatyvos: „EES pasižymi gilesne integracijos pakopa, nes Sąjunga įtvirtino ne tik laisvosios prekybos zoną, bet ir bendrą importo apmokestinimo struktūrą, bendrą išorinį tarifą, harmonizavo produktų kokybės ir kitus standartus“. Pagrindinė priežastis, kodėl EES yra grėsmė ES partnerystei, yra tai, jog tapusios EES narėmis, valstybės praranda savarankiškumą išorės prekybos politikoje. Tai reiškia, kad valstybei įstojus į EES, Rusijai yra leidžiama daryti įtaką jos santykiams su ES, taigi iš principo užtrenkiamos durys asociacijų sutarties pasirašymui: laisvoji prekyba su ES yra nesuderinama su naryste EES.

    Iškilusi alternatyvi naujos kokybės integracinė erdvė yra aktyviai stumiama Rusijos. Tad Europos Sąjungai iškyla dilema: viena vertus, susitarimai su Rytų partnerystės valstybėmis galimi tik tada, jeigu jos įgyvendina ES keliamus reikalavimus ir visus demokratijos, teisingumo ir žmogaus teisės klausimais išreikštus nusiskundimus. Kitaip tariant, ES griežtai laikosi savo vertybinių principų ir neleidžia Rytų partnerystės valstybėmis diktuoti sąlygų. Už pažangą valstybės apdovanojamos – atveriama 500 mln. gyventojų turinti ES rinka. Kita vertus, nepakankamas prizas ir ES užimama tvirta pozicija stumia Rytų partnerystės valstybes į Eurazijos ekonomikos sąjungą, taigi Rusijos glėbį. Ši, siekdama „prijaukinti“ valstybes, pasitelkia įvairius metodus, pavyzdžiui, siūlo pigesnių dujų galimybę (nepaisant to, kad tai savaime nėra EES narystės rezultatas, o tik laikinas įrankis suvilioti). ES nenoras eiti į kompromisą šiuo atveju atiduoda Rytų partnerystės valstybes posovietinės erdvės konsolidacijos iniciatyvai arba kitaip – Rusijos įtakai.

    Koks pasirinkimas?

    Vilniuje šių metų kovą viešėjęs Pereinamųjų demokratijų projekto vadovas, analitikas Bruce Jackson pareiškė, kad dabartiniame derybų etape kalbama ne apie bendras vertybes, o apie tai, kaip pritraukti šias valstybes į savo pusę: ES nesiekia „vedybų“ su Rytų partnerystės valstybėmis, o tik siekia pradėti „susitikinėti“, tai iš principo ekonomiškai, bet ne politiškai įpareigojantis bendradarbiavimas. Todėl pagrįstai vis garsiau klausiama, ar Ukrainos atveju vienos moters istorija (ES reikalauja iš kalėjimo paleisti politinę kalinę Juliją Tymošenko) lems ir visos valstybės ateities istoriją? Analitiko teigimu, Vilniaus viršūnių susitikimas bus „purvinas ir sudėtingas darbas“, tačiau sėkmės atveju galima tikėtis naujo lygmens bendradarbiavimo.

    Rytų partnerystės valstybės turi įvertinti, kad siekiant ilgalaikės naudos vienintelė integracinė erdvė yra Europos Sąjunga. Skaičiuojama, kad Ukrainai dalyvaujant Europos laisvosios prekybos erdvėje šalies socialinė gerovė išaugtų nuo 4 iki 11 procentų. Tuo tarpu nors Eurazijos ekonominė sąjunga, priėmus Rusijos pigesnių dujų pasiūlymą, sutaupytų nuo 6 iki 9 mlrd. JAV dolerių, galima spėti, kad pasiūlymas galiotų tik tol, kol Ukraina paklusniai vykdytų Rusijos nurodymus. Taip pat svarbu atsižvelgti ir į absoliučiai skirtingą Eurazijos ir Europos sąjungų narių perkamąją galią. Ukrainos atveju tiek visuomenė, tiek nemaža dalis elito yra linkę į ES integracinę erdvę, vis dėlto geopolitiniai veiksniai šiuo atveju atlieka lemiamą vaidmenį.

    Reikia suprasti, kad Vilniaus viršūnių susitikimas taps lūžio tašku todėl, kad bus apsispręsta dėl Rytų partnerystės kaip tokios veiksmingumo. Sėkmės atveju, pasirašius asociacijos sutartį su Ukraina ar sutarus su Moldova ir Gruzija dėl sutarties, Rytų partnerystės politika peraugtų į naują lygmenį. Jeigu iš Vilniaus būtų išsiskirstyta nepasiekus jokių žymesnių susitarimų, Rytų partnerystės iniciatyvos tikslingumas taptų itin abejotinas.

    Lietuvos, kaip pirmininkausiančios valstybės, vaidmuo tampa labai svarbus. Jos pareiga – suburti pakankamai svarų ES narių, pasisakančių už sutarčių pasirašymą Vilniuje, būrį. Be abejonės, itin svarbi tampa didžiųjų valstybių, pirmiausia – Vokietijos pozicija. Tačiau yra ženklų, jog ši gali būti nusiteikusi kur kas palankiau nei iki šiol. Europos Sąjunga tokiu atveju neturėtų jaustis kaip išsižadanti savo vertybių – greičiau tai būtų saldainio davimas avansu apsisaugant nuo galimybės nubaidyti Rytų partnerystės valstybes, pirmiausiai – Ukrainą. Iki Vilniaus viršūnių suvažiavimo dar yra laiko, todėl Rytų partnerystės klausimas dar gali būti išspręstas tiek ES, tiek Rytų partnerystės šalių naudai – prie to gali svariai prisidėti ir Lietuvos diplomatinis korpusas. ■

  • ATGAL
    Balkanų šalių perspektyvos Europos Sąjungoje
    PIRMYN
    Augantis nepasitenkinimas ES - emocijų protrūkis ar aiški kryptis?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.