Vilnius – nei “veža” nei skrenda, bet skęsta | Apžvalga

Regionai

  • Vilnius - nei "veža" nei skrenda, bet skęsta

  • Data: 2013-11-08
    Autorius: Valdas Benkunskas

    Agnės Pečaitės-Stankevičienės piešinys

    Po 2011 metų savivaldos rinkimų Vilniuje valdančiąją daugumą suformavo Artūro Zuoko judėjimo „Taip“, Darbo partijos, socialdemokratų ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos koalicija. Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų atstovai tapo opozicine frakcija. Darbas opozicijoje visų pirma įpareigoja nuolat kontroliuoti ir užtikrinti, kad valdančiosios daugumos priimami sprendimai būtų išskirtinai naudingi miestui ir jo gyventojams. Tačiau, kaip parodė pustrečių metų patirtis, mero A. Zuoko kontroliuojamos daugumos svarbiausiais veiklos prioritetais tapo verslo oligarchų poreikių tenkinimas, neatsakingų ir neskaidrių projektų vykdymas ir nesiskaitymas su tikraisiais vilniečių poreikiais ir nuomone.

    Augančios Vilniaus skolos – „po mūsų nors ir tvanas“

    Dabartiniam Vilniaus miesto viešųjų finansų valdymui apibūdinti geriausiai tinka posakis – „po mūsų nors ir tvanas“. Per pastaruosius dvejus A. Zuoko valdymo metus miesto skola padidėjo 210 milijonais litų, peržengė 1 milijardo litų ribą ir jau viršija metinio sostinės biudžeto dydį. Prognozuojama, kad 2014 metais Vilniaus skola gali pasiekti 1,5 milijardo litų ribą. Kitaip tariant, sostinės valdantieji skolinasi bet kokiu būdu ir bet kokia kaina, skolų grąžinimo naštą palikdama ateities valdžioms.

    Maža to, itin keistai atrodo biudžeto išlaidų prioritetai. Viena vertus, mažėja finansavimas miestiečiams svarbioms sritims, tokioms kaip gatvių ir žaliųjų plotų tvarkymas, miesto apšvietimas ar kelių remontas. Tačiau kartu gimsta nauji „be galo ambicingi projektai“, kaip nuosavos avialinijos „Air Lituanica“, futbolo stadionai, garsusis Guggenheimo muziejus ar taksi įmonė „Vilnius veža“, kurie pasmerkti būti nuostolingi ir klampinti savivaldybės biudžetą į dar didesnę duobę. Negana to, atsirado praktika dosniai remti privačius profesionalaus sporto klubus ar steigti viešąsias įstaigas, kurioms vadovauti paskiriami žmonės iš merui artimos aplinkos. Netgi žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių lengvatų taikymas (miesto biudžeto pajamų sąskaita) verslo subjektams, kurių pelnas siekia milijonus litų, atrodo neatsakingas ir neskaidrus.

    Visa tai leidžia teigti, kad viešųjų finansų valdymas dabartinės sostinės valdžios yra suprantamas tik kaip laikina proga leisti mokesčių mokėtojų pinigus. Ši pasitaikiusi proga yra per trumpa, kad būtų bent kažkiek stengiamasi gyventi pagal realias galimybes.

    Ką darytume kitaip?

    Pirminis tikslas – savivaldybės biudžeto subalansavimas ir skolos augimo sustabdymas. Akivaizdu, kad  įgyvendinti šį tikslą galima tik mažinant neracionalias ir išpūstas išlaidas ir didinant biudžeto pajamas (tokias priemones TS-LKD frakcija vykdė 2009 m., suformavusi tuometę valdančiąją daugumą sostinės taryboje).

    Papildomų pajamų galima būtų gauti iš gausaus būrio savivaldybei priklausančių įmonių, kurios dividendų pavidalu galėtų reikšmingai papildyti sostinės biudžetą (kaip tai įgyvendinama, parodė Vyriausybė, kuriai vadovavo Andrius Kubilius, sėkmingai pertvarkiusi valstybės įmonių sektorių). Kitas pajamų šaltinis – efektyvesnis turto valdymas, t.y. savivaldybės turimas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, kurio vertė siekia 9 milijardus litų, gali uždirbti papildomas pajamas miesto biudžetui.

    Pavykus subalansuoti savivaldybės biudžetą, galėtų būti atkurtas finansų institucijų pasitikėjimas sostinės savivaldybe, o tai leistų daug laisviau valdyti ir mažinti turimas skolas, efektyviau investuoti į naujus miestui reikalingus projektus, iš dalies finansuojamus Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis.

    Energetika – sukurtas monopolinis verslo ciklas

    Didžiausios Vilniaus miesto valdymo bėdos slypi energetikos ir komunalinio ūkio sektoriuje. Per pastarąjį dešimtmetį Vilniuje tvirtai įsigalėjo „Icor“ (populiariai žinomo „rubikono“ vardu) grupės įmonės, o susiformavęs monopolinis darinys pavertė vilniečius brangių paslaugų įkaitais.

    2002 metais išnuomodamas Vilniaus miesto šilumos tinklus „Vilniaus energijai“ A. Zuokas žadėjo, kad privatus investuotojas modernizuos pasenusius tinklus, o gyventojai galės džiaugtis pigiu šildymu. Tačiau dešimties metų praktika rodo visiškai kitokią realybę – šilumos kaina Vilniuje yra viena iš didžiausių, o neskaidriais ryšiais pasižymėjęs šilumos tiekėjas ir su juo susijusios įmonės kraunasi įspūdingus pelnus. Tokie pelno rodikliai monopoliniame sektoriuje rodo savivaldybės vadovybės negebėjimą apginti vartotojų interesų ir efektyviai prižiūrėti, kaip vykdoma nuomos šilumos tinklų sutartis. Nors ši sutartis pasibaigs 2016 metais, tačiau sostinės valdantieji deda labai daug pastangų, kad skyrybos su nuomininku būtų kuo sunkesnės.

    Dar daugiau klausimų kyla dėl Vilniaus atliekų deginimo gamyklos projekto – greta garsiosios atliekų rūšiavimo gamyklos esančiame sklype turėtų išdygti atliekų deginimo gamykla. Nežinia, ar tai sutapimas, ar ne, tačiau ilgą laiką šį sklypą valdžiusi savivaldybei priklausanti AB „Vilniaus šilumos tinklai“ perleido jį privačiai UAB „Reenergy“ ir už tai gavo 49 proc. šios įmonės akcijų. Taigi būtent „rubikono“ grupės ir savivaldybės įmonės „bendradarbiavimo“ pagrindu veikianti „Reenergy“ jau stato ir ketina eksploatuoti šiukšlių deginimo gamyklą. Į sostinės savivaldybės tarybos opozicijos iškeltus klausimus, kodėl savivaldybės įmonė priėmė sprendimą be jokių konkursų kurti bendrą verslą su „rubikonu“ ir kas turėjo įtakos tokiems sprendimams, yra neatsakyta iki šiol.

    Kad Vilniuje būtų įgyvendintas visas verslo ciklas, t.y. šiukšlių surinkimas a šiukšlių rūšiavimas a šiukšlių deginimas a šilumos energijos gamyba a šilumos energijos realizacija, „rubikono“ grupei trūksta labai nedaug. Labai tikėtina, kad su mero A. Zuoko ir kitų dabartinių sostinės savivaldybės vadovų pagalba šis monopolinis verslo ciklas bus sukurtas. Todėl tikėtis, kad greitai Vilniuje galėtų mažėti buitinių šiukšlių surinkimo ar šildymo paslaugų kaina – nerealu.

    Ką darytume kitaip?

    Ilgametė daugelio savivaldybių praktika parodė, kad šilumos ūkių nuomininkai yra orientuoti tik į kuo didesnio pelno siekimą. Tuo tarpu savivaldybėse, kur šilumos tinklai nėra išnuomoti privačioms bendrovėms, o yra valdomi pačių savivaldybių, pelno rezultatai dažniausiai būna artimi nuliniam balansui. Todėl ir šilumos kaina gyventojams šiose savivaldybėse yra daug mažesnė. Vilniaus šilumos ūkis turi grįžti į miesto rankas, kas leistų pačiai savivaldybei skaidriai teikti vieną iš svarbiausių viešųjų paslaugų.

    Komunaliniame ūkyje privalo atsirasti konkurencija. Siekiant pažaboti monopolines paslaugas teikiančių įmonių savivalę, būtina įpareigoti jas viešai skelbti duomenis apie savo veiklą. Skaidrinant viešuosius pirkimus pakaktų pradėti skelbti ne tik viešųjų pirkimų laimėtojus, bet ir sutartis su jais. Išardyti susiformavusias monopolijas – sunkus uždavinys, kuriam pirmiausia reikalinga tvirta politinė valia.

    Viešasis transportas – kaip miestiečiai tapo bandymų triušiais

    Vilniaus miesto savivaldybės meras A. Zuokas, tik pradėjęs eiti pareigas, parodė ypatingą dėmesį viešajam transportui. Tačiau kiekvienas prisilietimas prie šios srities ne tik kad neatnešė žadėtų rezultatų, bet ir atskleidė sistemines ydas organizuojant ir įgyvendinant vieną svarbiausių viešųjų paslaugų sostinėje.

    Paskutinis ir gyventojus skaudžiausiai palietęs valdančiosios koalicijos darbas – šių metų vasarą prasidėjusi viešojo transporto reforma. Motyvuojant būtinybe taupyti ir iš skolų traukti savivaldybės viešojo transporto įmonę, buvo nuspręsta iš keleivių vežimo rinkos visiškai eliminuoti privačius vežėjus mikroautobusais. Taip pat buvo reikšmingai sumažintas transporto priemonių ir tiesioginių maršrutų skaičius, įvedant greituosius maršrutus, kuriems ir taip siauros ir nuolat užkimštos miesto gatvės turėjo atiduoti papildomą eismo juostą. Taigi buvo pasirinktas konkurencijos ribojimo ir keleivių patogumo naikinimo kelias. Tuo tarpu opozicija prieštaravo tokioms reformoms ir pirmiausia taupymo rezervų siūlė ieškoti pačioje viešojo transporto įmonėje – iškalbinga vien tik tai, kad įmonės direktorius turi net 9 pavaduotojus, kurių algoms kasmet reikia 1,5 milijono litų, jau nekalbant apie šios įmonės turimas poilsiavietes, pirtis darbuotojams, nemokamą valgyklą ir t.t.

    Kitas projektas – elektroninė „vilniečio kortelė“ ir visi nesklandumai, tapo viena iš didžiausių valdančiosios koalicijos nesėkmių. Laiko pasiruošti įdiegti, išbandyti ir pradėti eksploatuoti naująją elektroninio bilieto sistemą savivaldybė turėjo daugiau negu pakankamai, tačiau chaosas, kilęs pradėjus, o tiksliau – nesugebėjus eksploatuoti naujosios elektroninio bilieto sistemos, puikiai įrodo, kad situacija buvo visiškai nekontroliuojama. Šiandien, net ir praėjus metams po šios sistemos starto, keleivių skundų dėl to, kad sistema neveikia ar veikia netinkamai, nemažėja.

    Tramvajui simpatijas A. Zuokas pradėjo demonstruoti dar tada, kai abonentiniai skandalai visu stiprumu purtė Vilniaus miesto savivaldybę. Po pertraukos pradėjęs valdyti sostinę, A. Zuokas ir vėl grįžo prie ketinimų diegti tramvajų Vilniaus transporto sistemoje. Tam buvo pasiruošta – „užsakytos“ ir atliktos tyrimų studijos patvirtino, kad Vilnių „išgelbėti“ gali tik tramvajus. Tuo tarpu kiti ekspertai, kurie nėra tokie dideli tramvajaus entuziastai, įspėja, kad dėl Vilniaus gatvių struktūros ir miesto urbanistikos, jokie tramvajai eismo spūsčių nepanaikins. Tiesiog tomis pačiomis Vilniaus gatvėmis vietoj troleibusų važinės tramvajaus vagonėliai. Tikėtina, kad A. Zuoko troškimu darbai prasidės jau netrukus, o vienos tramvajaus linijos įrengimas kiauram Vilniaus miesto biudžetui turėtų kainuoti apie 300 mln. litų.

    Ką darytume kitaip?

    Viešasis transportas pirmiausia turi būti organizuotas taip, kad būtų patogus gyventojams, o ne orientuotas į šalutinius dalykus (įmonės gelbėjimas ir pan.). Miestiečiai niekada nesirinks viešojo transporto, jei jiems reikės laukti, persėdinėti kas kelis kilometrus ar skaičiuoti kelionės bilietą minučių tikslumu. Jeigu savivaldybė savo jėgomis nėra pajėgi užtikrinti keleivių poreikių tenkinančių paslaugų, tai gali padaryti privatus verslas.

    Naujos transporto rūšies įvedimas Vilniuje galimas tik panaudojant Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas. Todėl vietoj tramvajaus daug patrauklesnis atrodytų metro projektas, nes būtent jam diegti būtų galima gauti paramos iš Europos Sąjungos.

    Vietoj epilogo

    Dabartiniam sostinės valdymui žodis „savivalda“ jau nebetinka, greičiau visa tai panašu į „anarchiją“. Koalicijos partneriai miestą pasidalijo į savo įtakos zonas, kur niekas kitas negali kištis. Pasidalyta meistriškai, nes šios koalicijos stabilumui niekas nebaisu – nei socialdemokratų vicemero Romo Adomavičiaus kyšio istorijos, nei „darbiečių“ vicemero Jono Pinskaus balsų pirkimo skandalas, nei Lenkų rinkimų akcijos vykdoma švietimo ir kultūros sistemų „depolonizacija“, jau nekalbant apie A. Zuoko fantazijomis maskuojamus „gerus darbus“ draugams iš „rubikono“. Jeigu tik nekliudomos pasidalytos  zonos – visa kita nesvarbu.

    Tačiau kuo toliau, tuo daugiau vilniečių mato ir supranta, kad visa ši kompanija sostinę veda į bedugnę. Ir kuo greičiau baigsis šis nevykęs šou, tuo greičiau bus galima imtis realių darbų, sprendžiant tikrąsias Vilniaus
    problemas. ■

    Autorius yra TS-LKD frakcijos Vilniaus m. savivaldybės taryboje seniūnas

  • ATGAL
    Ar viskas gerai A.Butkevičiaus Vyriausybei?
    PIRMYN
    Sutarimas dėl Sirijos reiškia stabilumą pasaulyje
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.