Vilnius: tarp tikrovės ir vizijų | Apžvalga

Įžvalgos

  • Vilnius: tarp tikrovės ir vizijų

  • Data: 2012-05-16
    Autorius: Bernarda ŠKLĖRIŪTĖ

    T. Makovskis, Vilniaus miesto panorama, 1600 m. Iš knygos: Vladas drėma „Dingęs Vilnius“

    Lietuvos nacionalinio muziejaus iniciatyva kovo pabaigoje vyko Vilniaus istorijos ir architektūros tyrimams skirta mokslinė konferencija „Vilnius: tarp tikrovės ir vizijų“. Konferencijos dalyviai – archeologai, architektai, geologai, menotyrininkai, paveldosaugininkai ir kiti Vilniaus miestui neabejingi žmonės – turėjo galimybę susipažinti su naujausiais miesto mokslinių tyrimų duomenimis ir prisiminti šiai sričiai visą gyvenimą pašventusį architektą restauratorių Sigitą Benjaminą Lasavicką. (Beje, tai jau ne pirma mokslinė konferencija, skirta garbiam architektui atminti ir aprašyta „Apžvalgoje“, – apie anksčiau vykusį renginį galima buvo skaityti praeitų metų spalio–lapkričio numeryje.)

    Buvusios Šv. Onos ir Šv. Barboros bažnyčių šventoriuje rasti palaidojimai ir buvusių bažnyčių išsidėstymas. (Suvestinis A. Tautavičiaus tyrimų planas ir palaidojimų krypčių grafikas.) (Oksanos Valionienės brėžinys)

    Konferencija „Vilnius: tarp tikrovės ir vizijų“ prasidėjo Lietuvos geologų tarnybos atstovų – geologų Jono Satkūno, Rimantės Guobytės, Vido Mikulėno ir geografo Vytauto Minkevičiaus parengtu pranešimu „Vilniaus kalvyno formavimosi gamtiniai ir antropogeniniai veiksniai: faktai ir prielaidos“. Geologas Jonas Satkūnas daug dėmesio skyrė Vilniaus kalvyną kūrusiems procesams, vykusiems vėlyvajame pleistocene (geologinė epocha, prieš 2,588 mln. – 12 tūkst. m.) ir holocene (geologinė epocha, prieš 12 tūkst. m. – dabar), Vilniaus slėnio raidai, Gedimino ir Trijų kryžių kalnų balnakalvės susijungimo mįslei. Pranešėjo teigimu, apie vėlyvojo pleistoceno paleogeografinius įvykius sukaupta pakankamai žinių, tad gebama rekonstruoti įvykių raidą išilgai paskutinio apledėjimo centro iki pat pakraščio – Vilniaus kalvyno. Žinomos svarbių įvykių, formavusių Vilniaus kalvyną, charakteristikos. Rekonstruota laikotarpio tarp ledynmečių paleogeografija: buvusios ežerų grandinės, ežeringoji aukštuma (tuometinė Medininkų). Šie ežerai išnyko keičiantis klimatui, prieš atslenkant paskutiniam ledynui. Iki paskutinio ledynmečio tyvuliavęs didžiulis paleoežeras padarė įtaką Neries ir Vilnios slėnių formavimuisi, Vilnios upė „maitinusi“ tokius ežerus. Paskutinis ledynas nepaveikė Medininkų

    aukštumos, ji liko už šio apledėjimo ribų. Geologinių pjūvių tyrimai rodo, kad Neris ir Vilnia savo slėnius paveldėjo iš senesnių beledžių laikotarpių, o Vilniaus kalvynas yra senesnis nei mes linkę manyti, egzistavęs dar vadinamuoju Merkinės tarpledynmečiu.

    Pasak J. Satkūno, prieš 25 tūkst. metų paskutinis ledynas prisislinko prie Vilniaus kalvų ir su ledynmečiu susiję termoerozijos procesai išskaptavo Vilniaus kalvyną (jis nėra supiltas ar sustumtas). Prasidėjus atšilimui, amžinojo įšalo sukaustytas gruntas tapo nestabilus, todėl formavosi termoerozinės griovos, cirkai, kuriuos išplovė ne vanduo, kaip įprasta manyti, o būtent tirpstant ledynams žemyn savo mase slenkantis gruntas. Šis procesas formavo dabartinį Neries slėnį, todėl net Neries pavadinimo reikšmė yra „nardančioji upė“ (nardanti, palendanti po ledyno pakraščiu). Nors Gedimino kalnas atrodo atsietas nuo likusios Vilniaus kalvyno dalies, greičiausiai jis buvo atskirtas dėl termoerozinių procesų, o tarp Gedimino ir Trijų kryžių kalnų, spėjama, kaip tik egzistavusi labia aukšta jungtis, balnakalvė. Ledynmečiui baigiantis, tarp Gedimino ir Trijų kryžių kalnų turėjo plūsti Vilnios vaga, kurios poveikis Gedimino kalno formavimuisi buvo žymus. Geologo požiūriu, šis pranešimas galėtų tapti įžanga į argumentuotą Vilnios upės istorijos tyrimą.

    2007 m., bastėjos patrankų patalpos („pasagos“) vidus prieš restauraciją. (Evaldo Vailionio nuotr.)

    Lietuvos istorijos instituto archeologas Gediminas Vaitkevičius kalbėjo tema „Istorinės Šventaragio legendos šaknys“. Legenda pirmą kartą užfiksuota Lietuvos (Bychovco) kronikoje XVI a. Ji byloja, kad XIII a. Didysis kunigaikštis Šventaragis savo sūnaus Skirmanto prašė po mirties jį ir visus būsimus Lietuvos valdovus deginti viename židinyje – Neries ir Vilnios upių santakoje įkurtame Šventaragio slėnyje. Šiuo Šventaragio įsteigtu papročiu siekta per Vėlines kasmetine Lietuvos vienybės manifestacija sutelkti Lietuvos diduomenę, priminti, kad jie yra viena šeima. Vėliau istoriją tyrinėję M. Strijkovskis ir A. Vijūkas-Kojelavičius pasakojimą papildė tikslesnėmis datomis – 1272 m. arba 1268 m.

    G. Vaitkevičiaus teigimu, Šventaragio legenda veikiausiai yra realių įvykių atspindys, metraštininkų legendine forma užrašytas praėjus 300 metų. Ikikolumbinės Amerikos ar ankstyvoji antikinė istorija taip pat atkurta tik tokių legendų pagrindu, tačiau reikia mokėti atsijoti pasakišką dalį nuo tikrosios. Proveržis Šventaragio temoje įvyko praėjusį dešimtmetį, kai vykdant kasinėjimus funikulieriaus aikštelės vietoje paaiškėjo, kad pastatas datuojamas 1272–1273 m., taigi sutampa su M. Strijkovskio minima data.

    Šioje vietoje ir Žemutinės pilies teritorijos perkasoje rasta keramika leido sinchronizuoti anksčiau darytų archeologinių kasinėjimų duomenis pagal vadinamuosius morfotipus (užstatymo tipai) ir nustatyti erdvinius aspektus, pavyzdžiui, kokiame plote išplitęs kultūrinis sluoksnis. Tyrinėtos XIII a. gyvenvietės plotas užėmė mažiausiai 1,5 ha be papildomų teritorijų (6 kartus didesnė nei iki tol buvusi gyvenvietė Gedimino kalne), todėl suvokiant, kad natūraliai demografinis sprogimas negalėjo įvykti, peršasi išvada, kad čia buvo atkeldinti ar patys atsikėlė atvykėliai iš kitur. Šis laikotarpis sutampa su Traidenio atėjimu į valdžią, kai Lietuva buvo tiesiog genčių sąjungų darinys, valstybės formavimosi įkarščiu. Šios politinės situacijos akivaizdoje radosi didžiojo kunigaikščio tarnybinių žmonių sluoksnis – leičiai, paprastai buvę kariauninkai, kuriuos organizuotai įkurdindavo problemiškose vietose kunigaikščio politikai įgyvendinti. Vilnius buvo trijų gentinių junginių paribys, o būtent tokiuose paribiuose, retai apgyvendintose vietose, strategiškai buvo įkurdinami leičiai. Archeologas, lygindamas tyrinėtus reprezentatyvius duomenis iš 4 aplinkinių vietovių (Maišiogalos, Aukštadvario, Nemenčinės ir Kaukų (Alytaus raj.), konstatavo Vilniaus keramikos panašumą su jotvingių indais, todėl peršasi išvada, kad tada leičiai į Vilnių atvyko iš pietų, Jotvingių pusės. Su gyventojų antplūdžiu gali būti susijęs ir tuometis Boleslovo Droviojo žygis į Jotvingius ir Skomanto perėjimas į Mindaugo pusę. Leičių įkurdinimo faktą patvirtina aplinkybė, jog Gedimino kalno pietvakarių papėdėje klestėjusi metalurgijos gamyba, kas yra būdinga kariauninkams.

    Basiliskas. Medžio raižinys iš sebastiano Miunsterio „Cosmographia“. Išspausdinta Bazelyje 1544–1552 m.

    Ypač svarbus su Šventaragio legenda susijęs palaikų deginimo klausimas. Nors nuo XIX a. istoriniuose šaltiniuose formuojama nuomonė, kad XIII–XIV a. Vilnius buvo tankiai apgyvendintas, kapaviečių tankis to nepatvirtina. Vilniaus apylinkėse esantys griautiniai kapinynai rodo tuo laiku čia buvus griautinio laidojimo tradiciją. Tuo tarpu naujakurių iš pietų, praktikavusių mirusiųjų deginimą, apeigos turėjo padaryti didelį įspūdį vietiniams ir tas faktas pateko į folklorą istorine tema. Traidenio inicijuotas kunigaikščio kiemo (dar ne miesto) įkūrimas Vilniuje sutampa su Šventaragio legenda, kuria siekta įkūnyti šios vietos sakralumą, tęstinumą sostinėje. Po 200 m. šis pasakojimas į rašytinius šaltinius pateko jau iškraipytas, mistifikuotas, tačiau jį reikėtų priimti kaip legendos forma užfiksuotą tikrą istorinį dalyką, kurį dabartinė archeologinė medžiaga ir paremia.

    Lietuvos istorijos institute dirbantys urbanistė Oksana Valionienė ir archeologas Saulius Sarcevičius pranešime „Šv. Onos ir Šv. Barboros bažnyčios tyrimai“ nagrinėjo aktualias urbanistinių struktūrų erdvių sąsajas. Tarp atskirų objektų formos ir išdėstymo egzistuoja ryšys, kuris leidžia susisteminti materialiojo paveldo šaltinių teikiamą informaciją. Pranešime buvo apibendrinta Šv. Onos ir Šv. Barboros bažnyčios (buvusi bažnyčia Vilniaus pilių teritorijoje – red. p.) raidos koncepcija. Pirmiausia mokslininkus domino šventyklos santykis su kapinynu, urbanizuota struktūra ir gamtiniu karkasu, nes šis tyrimas leidžia taikyti statistinius metodus. Išmatavę daugybę šventovių, jie pastebėjo akivaizdų ryšį tarp palaidojimų krypties ir bažnyčių krypties: jos sutampa. Situacija sudėtingesnė, kai perstatoma bažnyčia keitė kryptį. Toliau nuo bažnyčių esantys kapai dažniau buvo orientuojami pagal gamtinį reljefą, tad gali ir netiksliai koreliuoti, bet vis tiek atitinka bažnyčios kryptį.

    Nuo 1956 m. iki dabar renkant duomenis apie Šv. Onos ir Šv. Barboros bažnyčios ir ankstesnės Šv. Onos bažnyčios erdvių plotus, jiems priskirti šie objektai: dvi bažnyčios, ankstesnės struktūros pastatai, kelių likučiai ir palaidojimai. Šiame objekte, kuriame žmonės laidoti XIV a. pab. – XIX a., O. Valionienė ir S. Sarcevičius rado įvairiomis kryptimis išsimėčiusių palaidojimų. Atmetę vėlyvuosius ir neidentifikuojamus palaidojimus, išskyrę vėlyvosios Šv. Onos ir Šv. Barboros bažnyčios palaidojimus, jie aptiko, kad kai kurie ankstesni palaidojimai „palenda“ po bažnyčia. Mokslininkų teigimu, palaidojimų erdvėje aptinkamos net dvi sutampančios struktūros: viena atitinka Šv. Onos bažnyčios kryptį, o kita, apatinė, priklauso senesnei struktūrai. Jau anksčiau šią šventovę tyrinėjusiam archeologui A. Tautavičiui buvo kilusi mintis, kad čia stovėjusi dar viena, senesnė bažnyčia. Rasta kapinių struktūra dera su miesto struktūra (kelių, pastatų išsidėstymu), taigi reikėtų ieškoti ir seno pastato, kurio kryptis sutaptų su XIV a. palaidojimų kryptimi. Pirma čia pastatyta šventovė turėjo būti dar miesto bažnyčia, o vėlesnė, Šv. Onos bažnyčia, priskirtina prie pilies, nes bažnyčia pastatyta ant sudegusių miesto pastatų, kurie siejami su XV a. pradžios didžiuoju miesto gaisru. Šis gaisras – savotiška riba tarp medinio Žemutinio miesto ir Žemutinės pilies. Pati bažnyčios kryptis rodo jos priklausomybę piliai, o ne miestui, nes nedera su miesto struktūra, o pilyje, atvirkščiai, orientuota tvarkingai aikštės centre, frontaliai pagrindinio kelio atžvilgiu. Esminė urbanistės išvada – turėtume ieškoti dar trečios, medinės XIV a. Lietuvos krikšto laikus siekiančios bažnyčios, kurios fasadų orientacija turi sutapti su ankstyviausių kapų kryptimi.

    Lietuvos nacionaliniame muziejuje dirbantis archeologas Evaldas Vailionis konferencijos dalyviams aiškino Vilniaus bastėjos legendas. XVII a. pr. iškilusi kaip Vilniaus miesto gynybinės sienos sudėtinė dalis, XVIII a. pab. dėl savo nuošalumo nuo centro ilgainiui užpilta ir didesne dalimi išnykusi nuo žemės paviršiaus, Vilniaus bastėja apaugo legendomis. Dėl XX a. II pusėje vykdytų archeologinių ir architektūrinių tyrimų vėl iškelta šio objekto svarba Vilniaus miesto struktūroje. Bastėją sudarė bokštas, pasagos formos patrankų patalpa ir juos jungiantis koridorius. Fasadinėje „pasagos“ sienos apačioje įrengta 11 šaudymo angų su dūmtraukiais ir dviem židiniais, o viršuje išdėstyta 10 švieslangių, vidinėje sienoje įrengta 20 nišų amunicijai. XIX a. II pusėje – XX a. pr. pradėta žavėtis romantikų surinktomis ir paskelbtomis penkiomis legendomis apie bastėją.

    Pirmiausia smalsuolius masino bastėjos požemiai Subačiaus kalne. Neva jie buvę tokie dideli, kad po žeme buvo galima pasiekti kitas Vilniaus pilis ir net Trakus. Apie Vilniaus legendas ir požemius pirmos žinios mus pasiekia iš 1856 m. Teodoro Narbuto veikalo, kuriame užsimenama, kad šios žinios paimtos iš vienuolyne rasto lotyniško rankraščio. Jis paneigė pirmąją legendą, tačiau neabejojo, kad po Kūdikėlio Jėzaus kalnu (Išganytojo kalnas, ant kurio pastatyta Misionierių bažnyčia) yra požemiai, ir jie dėl savo statybos vientisumo visgi galėtų būti siejami su komunikacijomis. Po šiuo kalnu, pasak T. Narbuto, esama skliautuotų požemių su akmenimis grįstomis salėmis ir nišomis, juose turėjusi būti ir paslaptinga pagonių šventykla. Antroji legenda – taip pat apie T. Narbuto 1826 m. raštuose minimus požemių raganius, raganas ir velnius, kurie subatvakariais puotas keldavę, todėl bokštas Subačiumi vadinamas. Paties T. Narbuto aiškinimu, tiesiog apleisti rūsiai visada traukdavo negerus žmones. Trečiasis pasakojimas, tikriausiai paimtas iš lenkų ir pritaikytas Vilniaus požemiams, – apie užkeiktą gražuolę su turtais bokšto kalno požemiuose: turtus saugo užkeikta mergina, šuo ir gaidys. Šios trijulės verksmą, lojimą ir giedojimą iš požemių žmonės girdėdavę.

    Restauruojamos Vilniaus bastėjos „pasagos“ vaizdas iš išorės (šių metų balandis). (Martynos Žilionytės nuotr.)

    Ketvirta legenda – kraujuojantis šulinys, pasak vienos iš versijų, atsiradęs ten, kur stovėjusi užkeikta mergina. Antroji versija, kad šulinys ištryško po mūšio su kryžiuočiais, kurie iškapojo visą bokšto pilies įgulą. Pasakojimas apie kraujuojantį šulinį pasirodė po 1907 m. bastėjos archeologinių tyrimų. Paskutinė – legenda apie basiliską (gr. basiliskos – karaliukas), gaidį su slibino uodega, karūnuotą gyvatę ar tokį su gaidžio galva, rupūžės kūnu ir gyvatės uodega padarą, kurį peri gyvatė ar rupūžė iš mėšle padėto gaidžio kiaušinio (iš gėdos, kad tenka kiaušinį nešioti 9 metus). Šios būtybės alsavimas ir ypač žvilgsnis yra mirtinas. Basiliskas žūsta išvydęs savo atvaizdą veidrodyje arba nuo žebenkšties, pakramčiusios rūtų, o gaidžio giedojimas jam sukelia paniką. Įvairių tautų mitologijoje jis blogio, velnio įsikūnijimas, simbolizuojantis mirtį ir neapykantą. Basiliskas herbe turėjo sukelti baimę ir mirtį visiems, kurie į jį žiūri. Tarp mirtinų nuodėmių jis simbolizavo puikybę, aistrą prabangai. Legendą apie Vilniaus basiliską paskelbė lenkų poetas Lucjanas Siemienskis, nurodęs, kad šis padaras Vilniuje apsigyvenęs Žygimanto Augusto valdymo metais, o nužudyti jį galima keturis pėdus rūtų po vieną įleidžiant į rūsį, bet ne iš karto ištraukiant. Pirmasis pėdas pabąla ir nudžiūsta, antrasis ir trečiasis kitaip nuvysta, o ketvirtasis ištraukiamas sveikas, kas reiškia, kad padaras miręs. E. Vailionio nuomone, ši legenda, kaip ir apie užkeiktą gražuolę, gali būti perimta iš kaimynų lenkų.

    Lietuvos nacionaliniam muziejui atstovaujančios architektė restauratorė Birutė Gudynaitė ir menotyrininkė Edita Povilaitytė parengė pranešimą apie senosios architektūros tyrimų ištakas Lietuvoje. Istorinių šaltinių, ikonografijos, statinių konstrukcijų, mūrų savybių tyrimai leidžia nustatyti architektūros objektų autentiškumą ir pagrįsti jų vertę paveldosaugos aspektu. Pirmieji Lietuvos architektūros ikonografiniai šaltiniai yra išlikę iš XVI a., o architektūrinių tyrimų, kai vertinama ne tik stilistiniai statinių bruožai, bet ir mūrų savybės, ištakos siekia XIX a. pabaigą.

    Pasak E. Povilaitytės, Vilniaus miestas formavosi sudėtingos konfigūracijos reljefe, todėl Vilniaus senamiesčio architektūros ir urbanistikos ypatumas – prisitaikymas prie gamtinių sąlygų, o tai lemia ir išskirtinį miesto tyrimų sudėtingumą. Čia taip pat susipina įvairių kultūrų įtakos, sukurdamos savitą stilių, tačiau kompleksiniai miesto tyrimai leidžia atskleisti funkcinius miesto formavimosi principus. Menotyrininkės teigimu, nors mes mažai žinome apie senuosius architektus, statytojus, šiandien architektūros tyrėjas, rinkdamas duomenis apie senuosius statinius, turi analizuoti tuos pačius klausimus kaip ir XV, XVI ir kitais amžiais tai darė architektas, mūrininkas, inžinierius, statytojas. Norėdami suvokti statinį ne tik stilistiniu aspektu, turime teikti pirmenybę natūros tyrimams – kodėl tokio suplanavimo statinys buvo pastatytas būtent toje vietoje, toje miesto dalyje. Architektūros tyrimas privalo būti analizuojamas ne tik lokaliai, bet ir miesto kontekste. Statinių tyrimai medžiagiškumo aspektu siejami su restauracinėmis senųjų statinių idėjomis (XIX a.), tačiau architektūros tyrimų ištakos sietinos su pačios architektūros dokumentavimu.

    Vilniaus ikonografija, kaip ir Lietuvos architektūros ikonografiniai šaltiniai, yra išlikę iš XVI a. Žvelgiant į architektūros fiksavimo tradicijos ištakas, pirmieji architektūriniai vaizdai skirti ne tik paskiriems statiniams, bet ir platesniam miestovaizdžiui fiksuoti. Menininkai, kartografijos kūrėjai, siekdami matematinio tikslumo, fiksavo svarbiausių statinių formas ir jų dydžius, aukštį. Lietuvoje žinomos pirmosios vedutos (veduta [it. vaizdas], peizažo rūšis; dailės kūrinys, vaizduojantis miestą, jo fragmentą ar atskirus pastatus), fiksuojančios statinių tūrį ir siluetus, yra gana tikslios. Lietuvos architektūros tyrimų istorijoje žinoma nemažai faktų, pagrindžiančių pirmųjų vedutų užfiksuotas statinių struktūras, formas, kurios yra randamos vykdant išsamius statinių mūrų struktūrų tyrimus. Vienas tokių pavyzdžių – 1556 m. graviūra, kuri XXI a. pr. architektūros tyrimuose yra realus XVI a. Aušros vartų architektūrinės struktūros silueto atspindys. Pasak menotyrininkės, tyrėjas privalo žvelgti į tiriamą architektūros objektą istoriniame kontekste, gebėti suvokti statinio struktūrą ir atsekti jo pirmines formas ir vėlesnes rekonstrukcijas.

    XVIII a. pab. Vilniuje išryškėjo dvi architektūros vaizdavimo kryptys. Pirmoji, natūros dokumentavimas, susijusi su užsakovų, miesto elito iniciatyva, taip pat sutapęs su trečiuoju Abiejų Tautų Respublikos padalijimu. Rusijos imperijai okupavus Lietuvą, prasidėjo intensyvios LDK identiteto paieškos, pasireiškusios per romantizmą, sureikšmintą buvusių LDK statinių retrospektavimą. XIX a. sukurta nemažai miesto panoramų, architektūrinių peizažų, o atsiradus fotografijai, pirmieji fiksuoti objektai buvo senųjų statinių miesto erdvės. Antroji vaizdavimo kryptis – architektūros stilistiniai tyrimai, taip pat skatinti romantizmo idėjų. Šie tyrimai telkėsi į meninę architektūros raišką ir užgožė medžiagiškumo ir mūro technikos tyrimus. Stilistinis tyrimas metodiniu požiūriu apėmė architektūros formų ir jų detalių, aplinkos, kiemo pastatų kompozicijos visumos suvokimą. Vilniaus statinių planų, fasadų išklotinių, miesto planų pagausėjimas XIX a. siejamas su miesto valdžios pastangomis, matininkų veikla, noru prižiūrėti miestą ir jį tvarkyti. 1859–1861 m. Vilniuje statant geležinkelį, daugelio statinių fasadas jau pakitęs, nebūdingai senamiesčiui išplatintos angos, neatitaisomai pažeisti mūrai.

    XIX a. susidomėta paveldu, archeologijos, istorijos, architektūros tyrimais, tačiau tuomet nebuvo bendros architektūros objektų tyrimų sistemos, metodikos. Svarbus posūkis, susijęs su populiarėjančiomis paveldosaugos idėjomis, buvo XIX a. pab. padidėjęs dėmesys architektūros statybinių medžiagų analizei; statiniai pradėti vertinti ne pagal stilistinius jų parametrus, bet pagal autentiškumą, mūrų, mūrijimų, plytų charakteristikas. Susidomėjus senųjų statinių apsauga buvo konservuojama Vilniaus aukštutinės pilies Kunigaikščių rūmų rytinės sienos dalis, ji uždengta naujomis plytomis, o XX a. pr. mėginta tvarkyti Šv. Onos bažnyčią, tačiau mūsų nepasiekė šių tyrimų brėžiniai. XX a. prasidėjo pirminių architektūros mūrų tyrimai, o XX a. 4 dešimtmetį rinkti ne tik istoriniai duomenys, bet ir archeologiniai tyrimų faktai, įtraukiant juos į bendrą tiriamų šaltinių, objektų, vietovių loginių ryšių, paaiškinimų ir hipotezių išdėstymą. Tarpukariu Vilniaus krašte lenkų tyrėjai pradėjo intensyvius archeologinius kasinėjimus Pilies kalne, Vilniaus arkikatedroje bazilikoje Katedros aikštėje.

    Architektūriniams natūros tyrimams pradžią davė, metodines kryptis ir tikslus suformulavo Marijanas Moreliovskis, rengęs Vilniaus miesto planą – rekonstrukciją prieš 1655 m. – pirmąjį miesto planą, kuriame retrospektuojamos XVII a. miesto erdvinės struktūros ne vien tik istorinių šaltinių kontekste, bet apimant ir natūros tyrimų duomenis, remiantis archeologiniais kasinėjimais. Medžiagiškumo tyrimai praplėtė pažinimo galimybes, leido koreguoti pastatų datavimą, pažinti statybos būdus ir jų konstrukcinius sprendimus. Architektūriniai tyrimai XX a. 6 dešimtmetį su Lietuvos pilių, miestų, kvartalų tyrinėjimu įgavo kitas vertes, pradėta sisteminti mūrų charakteristikas, rengti mūrų kartogramas ir daryti mūrų atodangas, architektai jau gebėjo datuoti statinius, aktualus tapo tyrimų tikslumas. Tuomečiuose Sigito Lasavicko brėžiniuose pirmą kartą aptinkamas tyrimo geologinių ir archeologinių duomenų suvedimas su architektūriniais tyrimais; įrašai dienoraščiuose rodo bandymą atrasti, kaip reikėtų tirti paveldą. Šeštąjį dešimtmetį buvo padėtas metodinis pagrindas giluminiams kompleksiniams architektūros tyrimams. E. Povilaitytė apgailestavo, kad nors visi tyrimų principai yra naudojami ir šiandien, tačiau jau esti supaprastinti, daugiau lokaliniai, taikomojo pobūdžio.

    Lietuvos istorijos instituto darbuotojas istorikas Virgilijus Pugačiauskas kalbėjo tema „XIX a. kariniai įtvirtinimai Trijų kryžių kalne: ardomojo poveikio paieškos“. Pranešime buvo nagrinėjama Trijų kryžių kalno įtvirtinimų statybos eiga 1831 m. ir jų eksploatavimas keturių dešimtmečių laikotarpiu. Daugiausia dėmesio istorikas skyrė klausimui, kaip plačios apimties karinių įtvirtinimų statybos darbai ir tvirtovės eksploatavimas keitė Trijų kryžių kalno ir jo prieigų reljefą. Vilniaus įtvirtinimai buvę gerokai platesni ir centrinė jų vieta buvusi ant Pilies kalno bei priešais Sporto rūmus. Šį flanginį įtvirtinimą sudarė gynybinė linija, prasidėjusi nuo Antakalnio g. pusės ir kilusi link Trijų kryžių kalno viršūnės. Rusų statyti Vilniaus įtvirtinimai buvo nukreipti prieš vilniečius, jei vyktų sukilimas. Šios vietos buvo potencialūs židiniai ardomajam reljefui: griovys, skirtas šaudyti pėstininkams užpuolimo atveju, buvęs stipriu šaltiniu reljefui ardyti, taip pat pozicijos patrankoms, parako rūseliai (praktiškai antžeminiai pastatai, įkasti į žemę), užėmę nemažo tūrio erdves, ir vadinamasis bauhauzas (medinis pastatas, įrengtas maždaug šimto kareivių įgulai slėptis), pastatytas ant iš įvairių Vilniaus vietų atvežtu smėliu dirbtinai praplėstos kalvos. V. Pugačiauskas pažymėjo, kad tik tose vietose, kur griovos buvo užpiltos, galima konstatuoti kultūrinio sluoksnio išsaugojimą. Stalo ir Bekešo kalnų viršūnės, statant įtvirtinimus, buvo nemažai nukastos, kad neužstotų artilerijos pozicijų, nes okupantams reikėjo gero šaudymo lauko. Nors šalia statybų ir statinių eksploatacijos poveikio, reljefą veikė ir gamtinis poveikis, tačiau karinių įtvirtinimų statymas čia neabejotinai padarė didelę žalą.

    Dailėtyrininkė Ingrida Tamošiūnienė (Vilniaus dailės akademija) komentavo Šv. Jurgio prospekto (dab. Gedimino pr.) susiformavimo istoriją. Pristatyti tyrinėjimai, apimantys laikotarpį nuo Šv. Jurgio prospekto vizijos gimimo iki gatvės nutiesimo (1817 m. – XIX a. II pusė). Dailėtyrininkė gvildeno mažiausiai pažįstamą ankstyvąjį reprezentacinės Vilniaus miesto gatvės susiformavimo tarpsnį: tikslino pirmųjų Vilniaus planų autorystę, atskleidė nežinomas jų sudarymo aplinkybes, rekonstravo šios teritorijos vaizdą iki gatvės tiesimo, atkūrė socialinį kontekstą ir prospekto tiesimo įvykių seką. Reprezentatyvaus prospekto idėja išreikšta 1817 m., sudarinėjant pirmąjį miesto perspektyvinį planą. Jį toliau vystyti tais pačiais metais į Vilnių atvyko škotų kilmės inžinierius, architektas Wiljamas Hasti, prisidėjęs prie 500 miestų (daugiausia Rusijos imperijoje) planavimo. Nors šis perspektyvinis planas buvo patvirtintas caro, jis nebuvo įgyvendintas dėl to, kad buvo stipriai nutolęs nuo tikrovės, netikslus, neatitiko realaus miesto reljefo, buvo daugiau architekto vizija. Šiuo planu vadovautasi tik atliekant pasiruošimo darbus, susijusius su Šv. Jurgio g. formavimu iki 1837 m., kai sudarytas antrasis (inžinieriaus Friedrichovo) ir 1875 m. trečiasis (architekto Čagino ir matininko Žermonto) perspektyvinis Vilniaus projektas. Šiuose Šv. Jurgio prospekto idėja išliko ta pati, kaip ją įsivaizdavo W. Hasti: daugiausia dėmesio skirta naujiems kvartalams projektuoti, jungiant priemiesčius su senamiesčiu, kvartalai išdėstyti geometrine, aiškiai stačiakampe tvarka su 12 naujų aikščių sistema. Užmojai buvo didžiuliai, naujas centras imtas formuoti ne vietoj senamiesčio, o šalia jo. W. Hasti rašė, kad greta numatomos (dab. V. Kudirkos) aikštės šalia Vilniaus g. per Lukiškių priemiestį iki pat upės gali būti nutiestos dvi gatvės, suteikiančios šiai miesto daliai taisyklingumo. Įdomu tai, kad pagal šią viziją buvo 2 reprezentatyvios centro gatvės: viena iš jų suprojektuota nuo Katedros iki Neries upės (būsimasis Šv. Jurgio prospektas), antroji turėjo tęstis nuo Šv. Jurgio aikštės iki upės lygiagrečiai su Šv. Jurgio prospektu. Šis projektas taip ir nebuvo įgyvendintas tikrovėje, o Šv. Jurgio prospekto tiesimas užtruko, nes gatvės formavimas buvo vilkinamas valdininkų, trūko lėšų ir tuo metu nebuvo poreikio plėsti Vilnių. Palyginti su W. Hasti vizija, Šv. Jurgio prospektas tikrovėje susiaurėjo apie 8, 5 m. 1852 m. gatvė įgavo oficialų statusą, jai suteiktas Šv. Jurgio prospekto pavadinimas.

    Kadangi konferencija buvo skirta architekto restauratoriaus S. Lasavicko atminimui, buvo pristatyti jo veiklą ir išskirtinumą nušviečiantys pranešimai ir dokumentinis filmas. Klaipėdos universiteto atstovas archeologas Vykintas Vaitkevičius, kalbėjęs tema „Tikėti ir regėti, arba Vilnius – Sigito Lasavicko religija“, tikino, kad Vilnius buvo S. Lasavicko šventovė, kurioje jis meldėsi prie daugelio matomų ir nematomų altorių. Žvelgdamas į 1978 m. Senajame arsenale rasto gyvulio kaulo paviršiaus nelygumus ir subraižymus, Sigitas matė valdovės portretą ir jos miesto panoramą. Tai pats nuostabiausias jo regėto Vilniaus vaizdas. Psichologo Liutauro Balsio pranešime „Lizdeikos architektas. Sigito Lasavicko matomas/ nematomas Vilnius“ buvo

    pristatytos psichologinės platesnio ir gilesnio regėjimo įžvalgos: S. Lasavicko neįprastas, pasišventėliškas gyvenimo būdas, materialiniai nepritekliai, istorinių artefaktų paieškos, dvasinis ir fizinis alkis – atvėrė architektui „dvasinę akį“: per meniškai atskleistus senosios architektūros vaizdus jo piešiniuose galima pažvelgti į materialiai nors ir pakitusį, bet dvasiškai vis dar švytintį Vilniaus miestą.

    Konferencijos dalyviai turėjo progą pamatyti Lietuvos liaudies kultūros centro specialistės etnologės Ritos Balkutės ir Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologės Vitalijos Veževičienės konferencijai sukurtą dokumentinį filmą „Vilnius Sigito Lasavicko akimis“, kuriame užfiksuoti

    autentiški architekto kasdienio gyvenimo vaizdai. Unikaliuose kadruose jis pasakoja apie savo patirtį tiriant Lietuvos kultūros paveldą. R. Balkutei vienai iš nedaugelio pavyko įamžinti S. Lasavicko Vilniaus miesto kilmės interpretacijas.

  • ATGAL
    Kinas Lietuvoje – kino žmonių akimis
    PIRMYN
    Stebuklui įvykti reikia nedaug - tik kūrybiškumo
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.