Vladimiras Jarmolenko: Baltijos šalys Rusijai tėra nenatūralus reiškinys | Apžvalga

Įžvalgos

  • Vladimiras Jarmolenko: Baltijos šalys Rusijai tėra nenatūralus reiškinys

  • Temos: Politika
    Data: 2014-08-04
    Autorius: Linas Kojala

    Vladimiras Jarmolenko (O. Posaškovos nuotrauka)

    Revanšistinėmis idėjomis besiremianti Rusijos politika ir propaganda kelia tiesioginę grėsmę Lietuvai, nes tokių mažų valstybių egzistencijos ji nelaiko normaliu reiškiniu, teigia nepriklausomybės akto signataras dr. Vladimiras Jarmolenko. Patyręs diplomatas pažymėjo, kad Kremliaus agresija Ukrainoje privertė pabusti ir Vakarų šalis, kurios manė prisijaukinusios rusišką mešką, tačiau tapo tik labiau nuo jos priklausomos.

    Apie revoliuciją Ukrainoje, Rusijos propagandos mašiną, priešams nuolatos klijuojamą „fašistų“ etiketę ir vidines Rusijos politines peripetijas – išskirtinis „Apžvalgos“ interviu su Vladimiru JARMOLENKO.

    Ukrainoje įvykusią revoliuciją geriausiai iliustruoja Maidanas: tūkstančiai žmonių, spontaniškai susibūrusių Kijevo centre, atlaikė valdžios šturmą ir, reikalaudami reformų, privertė pasitraukti šalies prezidentą. Kokių panašumų įžvelgiate tarp dabartinių įvykių Ukrainoje ir to, kas Lietuvoje vyko Sąjūdžio metais?

    Maidanas iš principo skiriasi nuo Sąjūdžio tuo, kad Lietuvoje buvo einama iš lėto, styguojant veiksmus ir fiksuojant pasiekimus, įtraukiant vis naujus žmones. Procesas truko keletą metų, todėl iš dalies netgi vėlavome, nes pradėjome praktiškai 1988 metais, kai jau buvo prasidėjusi Perestroika. Tuo metu žmonės stovėdavo eilėse, norėdami įsigyti laikraščius, kurie pranešdavo, kas vyksta Maskvoje. O pas mus tebebuvo, kaip aš sakau, Centro Komiteto (CK) antrojo sekretoriaus Nikolajaus Mitkino valdžia.  Visgi po truputį įvairiuose miestuose steigėsi Sąjūdžio grupės, atsirado ir savotiška agitatorių mokykla – iš rajonų pas mus, į Kauną ar Vilnių, atvykdavo žmonės, kuriems rengėme paskaitas, diskutavome apie tolesnius veiksmus.  Paprastai tariant, vyko judėjimas, įtraukęs turbūt apie pusę Lietuvos gyventojų.

    Sąjūdis buvo stiprus tuo, kad dviem ar trims žmonėms kilusią mintį visuomet atsirasdavo kam realizuoti, nes aktyvistai buvo tam pasiruošę. Tai buvo legalus, demokratiškas judėjimas link rinkimų į TSRS Aukščiausiąją Tarybą, tačiau ilgainiui suvokėme, kad galime siekti daugiau, nei tik garsiai kalbėti. Rinkimus Sąjūdis triuškinamai laimėjo, bet tuomet atsirado abejojančiųjų ir klausiančiųjų, ar mes tikrai turime užimti vykdomąją valdžią. Galbūt, būdami liaudies Sąjūdžiu, visuomet turime likti opozicijoje, teigė jie. Kai kas atvirai svarstė, kad valdžią turime atiduoti tiems, kurie supranta, kaip su ja elgtis. O juk tuo metu „suprantančiųjų“ apie politiką žmonių grupė buvo aiškiai apibrėžta – tokie žmonės buvo vienintelės komunistų partijos nariai. Vėliau supratau, kad tokia abejonė buvo paskleista visose Baltijos šalyse ir jų liaudies frontuose, todėl galima manyti, kad ji kilo iš to paties šaltinio.

    Mes laikėmės kitos pozicijos: valdžios pareiga padaryti, kad piliečių iškelta programa būtų įgyvendinta čia, Seimo rūmuose. Ir mes turėjome programą – galima kritikuoti, bet ji buvo pakankamai gera toms aplinkybėms.

    V. Jarmolenko: „Maidanas nuo Sąjūdžio skiriasi tuo, kad Lietuvoje buvo einama iš lėto, styguojant veiksmus ir fiksuojant pasiekimus, įtraukiant vis naujus žmones. Procesas truko keletą metų.“ Nuotraukoje – Sąjūdžio mitingas Vingio parke 1988 m.(Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka, fotografas Viktoras Kapočius)

    Maidane apie konkrečią programą ir veiksmų planą kalbėti sunku…

    Žinoma, Ukrainoje žmonės nebuvo iš anksto pasiruošę: išskyrus kelias opozicines partijas, trūko organizuotumo, o pagrindinį vaidmenį atliko vadinamieji radikalai, tokie, kaip mūsų atveju Lietuvos Laisvės Lyga. Nacionalistinės grupės buvo geriausiai organizuotos, sugebėjo sukurti Kijevo centre savotišką taborą, efektyviai saugoti perimetrą. Bet už šių grupuočių nugaros buvo daug daugiau žmonių: liberalių, centro dešiniųjų, kairiųjų pažiūrų.

    Maidanas gimė kaip atsakas daugiau nei du dešimtmečius užsitęsusiam Ukrainos stoviniavimui vietoje – pusiau užšaldytoje posovietinėje būklėje. Ir anksčiau matėme bruzdėjimų, tokių kaip 2004 metais įvykusi Oranžinė revoliucija, bet korupcija taip ir liko nepažabota, žmonės skurdo, tebevyravo principas: „aš viršininkas, o tu – kvailys“. Lietuva tuo metu judėjo savo tikslų link: į Europos Sąjungą ir NATO.

    Ukrainos stagnaciją geriausiai įprasmina Viktoras Janukovyčius, kurio, ko gero, negalima vadinti Ukrainos prezidentu – greičiau Prezidentu Ukrainoje, kažkieno vietininku. Ilgą laiką vyko derybos dėl Asociacijų susitarimo su ES pasirašymo, todėl Ukrainos gyventojų ir žiniasklaidos dėmesys buvo nukreiptas į šį procesą. Ukrainiečiai jau ne vienerius metus savo akimis matė pasiturinčias Europos valstybes, keliavo ne tik į Lenkiją, bet ir iki pat Ispanijos – ne visi juk dirba Maskvoje. Galime įsivaizduoti situaciją: ukrainiečių šeimoje vienas brolis grįžta po darbų iš Vakarų Europos, kitas – iš Rusijos, ir diskutuoja, kur gyventi geriau. Atsakymas ganėtinai akivaizdus. Ir staiga Prezidentas Ukrainoje V.Janukovyčius nusprendžia Asociacijų sutarties nepasirašyti. Piliečiai, ypač jaunimas, jautėsi apgauti: kodėl neiname ten, kur geriau? Kodėl turime gyventi kažkieno dotuojamų dujų dėka? Ar ir toliau gaminsime pramoninę produkciją, kuri nekonkurencinga net indiškajai?

    Kodėl vietoje atsakymų į šiuos klausimus Ukrainos valdžia pasitelkė jėgą?

    Demonstracijos prasidėjo taikiai, net nebuvo reikalaujama, o tik prašoma eiti ta kryptimi, kurią garsiai deklaravo visi nepriklausomybę atkūrusios Ukrainos vadovai –  į Europą. Tačiau V. Janukovyčius ir jo vyriausybė nusprendė kitaip: paskutinę akimirką pasakyta, kad susitarimas su ES nenaudingas šalies gerbūviui. Paprastai tariant, Maskvos apologetai apeliavo į trumpuoju laikotarpiu galimai brangsiančias dujas ir dešrą. Bet žmonės suvokė, kad šiuo atveju renkamasi tarp dešros ir valstybės: ar Ukraina taip ir liks tik satelitiniu priedėliu prie Rusijos, ar bus kuriama nepriklausoma valstybė. Daugelis suprato, kad nori valstybės.

    Ilgainiui buvo pareikalauta valdžios pasiaiškinti, kur dingsta valstybės pinigai. Bet nei premjeras Mykola Azarovas, nei V. Janukovyčius nematė reikalo kalbėti. Kaip ir kadaise TSRS Generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas: kam diskutuoti su kažkokiu Sąjūdžiu? Tuomet įvykiai ėmė klostytis žaibiškai: apie valdžios korupciją ir permainų būtinybę imta kalbėti visur, o valdantieji ėmė jausti grėsmę ir nusprendė revoliuciją malšinti jėga. Tą atgimimo metais keliskart mėginta padaryti ir Lietuvoje, grasinta aktyvistus išvežti į Sibirą. Po tokio atsako žmonės galiausiai sprogo: ukrainiečiai suvokė, kad zoologijos sodo – posovietinės erdvės – išorėje žmonės gyvena geriau, tačiau jų iš voljero niekas išleisti nenori.

    Maidanas virto gynybos bastionu: arba mes atsilaikysime, arba mūsų neliks. Su skydu arba ant skydo, kaip sakydavo senovės graikai. Sausio 13-ąją panašus Maidanas buvo Lietuvos Seimo prieigose. Ukrainiečiai per pakankamai trumpą laiką, mano supratimu, laimėjo, nors buvo mažiau organizuoti.

    Prasidėję neramumai sukūrė net kelis skirtingus frontus: vienas iš jų vyko gatvėje, kitas – formuojant viešąją nuomonę, kovojant dėl žmonių širdžių ir protų. Tad kokį vaidmenį atlieka propaganda?

    Šiame kontekste verta prisiminti rašytoją George‘ą Orwellą: knygoje „1984“ jis pažymi, kad gyvenantieji įsivaizduojamo totalitarinio režimo sąlygomis pusryčiams, pietums ir vakarienei gauna pakankamai sočiai pavalgyti. Adamas Michnikas, vienas Lenkijos Solidarumo lyderių, man kadaise juokais sakė: komunizmas neturi problemų – kai buvau internuotas, mane triskart maitindavo, nemušdavo, visi buvo aprūpinti darbo vietomis (mes imituodavome, kad dirbame, jie – kad mums už tai moka). Kuo dar rūpintis? Tokiomis sąlygomis tarsi nesi uždarytas į narvą – jis labiau primena voljerą su tam tikra judėjimo erdve.

    G. Orwellas vaizdžiai aprašė ir vadinamąsias dvi minutes neapykantos. Per tą trumpą laiką buvo galima išdėti į šuns dienas valdžią, išlieti nepasitenkinimą. Rusijoje tokį vaidmenį atlieka pusiau komikas Vladimiras Žirinovskis, laikas nuo laiko išliejantis nacionalistinę neapykantos dozę. Tai buvo pirmasis propagandos kūrimo etapas, prasidėjęs dar Boriso Jelcino laikais. Antras etapas prasidėjo su V. Putinu, o trečiasis – šiam trečią kartą tapus prezidentu. Jį iliustruoja spektaklis Raudonojoje aikštėje, kai visų televizijų kameros tarsi netyčia iš arti filmavo prezidentą, o šiam ištryško ašara. V. Putinas jos net nebandė slėpti ir nusibraukė ranka. Tokiu būdu parodyta, koks jautrus tas mūsų prezidentas! Tėviškas, rūpestingas lyderis.

    Ukrainoje prasidėjus neramumams, taip pat pasipylė propaganda: lygiai taip, kaip Sąjūdžio metais, Maidano aktyvistai išvadinti nacionalistais, teroristais, nors daugelis tebuvo ginkluoti lazdomis, kai kurie – Molotovo kokteiliais. Skelbta, esą jie nori sukurti fašistinę valstybę, o juk Rusijoje „fašistai“ yra automatiškai sutapatinimi su nacionalsocialistais Vokietijoje. Todėl ir girdime nuolatos linksniuojamą Ukrainos nacionalistų organizacijos lyderio Stepano Banderos pavardę, nors didžiąją Antrojo pasaulinio karo dalį jis buvo įkalintas – panašiai, kaip mūsų Povilas Plechavičius.

    Proeuropietiškas ukrainiečių mitingas atsispindi riaušių policininko, saugančio buvusio Ukrainos prezidento V. Janukovyčiaus rezidenciją Mežigorijoje, netoli Kijevo, šalme (Scanpix/AP Photo/Efrem Lukatsky nuotrauka)

    Kodėl Rusijos valdžios priešams iškart klijuojama „fašistų“ etiketė?

    Fašistų argumentas Rusijoje visuomet yra stiprus. TSRS laikais rusai, kaip ir kitų tautybių žmonės, buvo siunčiami į gulagus arba frontą, bet sovietmečiu ypač puoselėtas Didžiosios pergalės jausmas. Bolševikų propaganda kalė į smegenis, kad visas pasaulis puolė Rusiją, tačiau ši didvyriškai atsilaikė. Kas tuo nepatikėjo, buvo paprasčiausiai išnaikinti. Todėl kiekvienai šeimai įskiepytas jausmas „mus puola“. Tai savaime nėra blogai, kol nepasitelkiama politinėms manipuliacijoms. Prisiminkime, kad visame pasaulyje Antrasis pasaulinis karas minimas kaip Atmintina diena, Išsilaisvinimo diena, o Tarybų Sąjungoje ir Rusijoje – tai pabrėžtinai Pergalės diena. Vakarai pažymi, kad Aljansas nugalėjo imperialistines jėgas, bet tai nėra pagrindinė žinia, priešingai nei Rusijoje.

    Kaip ta pergalė buvo pasiekta? Adolfas Hitleris praliejo dešimčių milijonų praktiškai sušaudymui siųstų, dažnai net beginklių rusų kraują. Daugelis jų iki šių dienų guli miškuose nepalaidoti. Net tokie diktatoriai kaip Francisco Franco Ispanijoje po mūšių bendruose kapuose laidojo tiek savus, tiek priešų karius, nes mirtis visus sulygina. Vokiečiai, anglai, amerikiečiai šiandien susitinka bendrai atgailai. Lietuvos prezidentas nuvyksta į Tel Avivą ir atsiprašo. Kariai žūsta, bet lieka atgaila. Tačiau Tarybų Sąjungoje ir Rusijoje tokio broliavimosi nėra. Tokia propaganda yra baisi tuo, kad remiasi revanšo idėja. Su tokia idėja V. Putinas atėjo į valdžią, su ja niekada ir neatsisveikino: kadangi propagandai palaikyti reikia bent nedidelių pergalių, karą Čečėnijoje keitė Gruzija, o dabar – Ukraina. Tai trumpam suvienija visuomenę, bet kartu atveria Pandoros skrynią, kurią nežinia kada pavyks užverti.

    Rusijoje mėgstama pabrėžti, kad Vakaruose veikia lygiai tokia pat propagandos mašina. Visgi kuo bandymai paveikti visuomenės nuomonę Vakaruose ir Rusijoje skiriasi?

    Vakaruose informacija naudojama tam, kad būtų galima įtikinti, įkalbėti, pasiekti susitarimą. Rusija kalba gražiais žodžiais: pabrėžia būtinybę ginti žmones, leisti jiems apsispręsti, surengti referendumą. Bet, sudėjus juos į vieną krūvą, matome visiškai iškreiptą mąstymo būdą. Nors atrodo, kad kalbama ta pačia kalba, bet jos prasmė – visiškai kitokia. Prisiminkime, kad A. Hitleris, jo propagandos žodžiais, taip pat nieko neužkariaudavo – tik išlaisvindavo engiamuosius.

    Rusijos agresija Ukrainoje suvokta kaip tiesioginė grėsmė Baltijos šalims…

    2008 metais NATO viršūnių susitikime buvo nutarta, kad Gruzija nepasirengusi integruotis į šią organizaciją. Rusija to nepraleido pro ausis – jei ne a.a. Lechas Kaczynskis, Valdas Adamkus ir kelių kitų šalių lyderiai, nuvykę į Tbilisį, prasidėjus Rusijos puolimui, karo baigtis galėjo būti ir kitokia. Deja, Vakarų Europa išvadų nepadarė, todėl šiandien Rusija pritaikė analogišką scenarijų, tik papildė jį keliomis detalėmis, tokiomis kaip „žalieji žmogeliukai“, kurių kitaip nei profesionaliais kariais vadinti nereikėtų.

    Daug kas priklausys nuo vidinių Rusijos raidos trajektorijų: pavyzdžiui, neaišku, kiek ilgai V. Putinas išliks valdžioje. Nemanau, kad visas Kremliaus elitas yra  patenkintas tuo, kas vyksta. Juk Irako diktatorių Sadamą Huseiną taip pat visi tarsi palaikė bei mylėjo, bet, prasidėjus suirutei, masiškai sudėjo ginklus. Todėl V. Putino aplinka, ko gero, turi ir vidinių oponentų. Be to, Rusijos prezidentas nepriima sprendimų vienas – jis yra labiau vykdytojas to, ką bendrai sutaria siauro elito rato smegenų centras. Jei galiausiai atsiras nepatenkintųjų vykdytojo veiksmais, gali nutikti bet kas.

    Dabartinės valdžios pagrindinė idėja – patraukti iš kelio mažas valstybes, tokias kaip Baltijos šalys, kurios minta iš kažkieno kito resursų, nes pačios neturi nei naftos, nei kitų išteklių. Tokios mažos šalys, Rusijos supratimu, yra nenormalus reiškinys, nes tik trukdo „didžių idėjų“ sklaidai. Rusija siekia atstatyti TSRS perimetrą, o mums dėl to kyla reali grėsmė.

    Nepamirškime, kad Rusijai Lietuva yra ne tik Rytuose, bet ir Vakaruose. Kas gali garantuoti, kad koks nors Baltijos jūros karinių laivų flotilės generolas, įsikūręs Karaliaučiuje, nenuspręs pasižiūrėti, kaip mes gyvename? Juk ir dėl Sausio 13-osios įvykių centrinė valdžia kaltę vertė vietinėms iniciatyvoms, esą veikta be centro nurodymų. Panašių įspėjamųjų incidentų jau būta – į Lietuvos oro erdvę nuolatos „per klaidą“ įskrenda svetimi lėktuvai… Tokie veiksmai – nuolatinis priešo budrumo tikrinimas.

    Kalbama, kad Ukraina palikta likimo valiai: nors Vakarai deklaruoja demokratijos ir laisvės vertybes, agresyvūs Rusijos veiksmai nesusilaukė griežtų sankcijų.

    Lietuva yra Vakarų dalis: esame tiek ES, tiek NATO, todėl turėtume kalbėti ne apie Vakarų, o apie mūsų reakciją.

    NATO pabudo iš miego ir sureagavo pakankamai greitai. Pastaraisiais metais buvo dažnai klausiama, kam apskritai reikia tos NATO? Juk karinių grėsmių nebėra. Todėl kilo nemažai paradoksų: švedai gamino bendrus ginklus su Rusija nė nesusimąstydami, prieš ką bus ginklai panaudoti, prancūzai Kremliui tiekė karinius „Mistral“ laivus. Racionaliai mąstantiems europiečiams nesuvokiama, kam tokie dideli žaislai reikalingi, jei nėra smėlio dėžės, kur su jais būtų galima žaisti. Įsivyravo mąstymas, kad su meška iš Rytų galima sugyventi: ir britų liūtas, ir kiti matė pragmatiškus santykius, tik lietuviškas Vytis nuolatos kartojo, jog tai – dar ne pabaiga. Iš mūsų šaipėsi, bet šiandien aplinkybės pasikeitė.

    Reikia suvokti, kad jėgos valstybė suvokia tik jėgos kalbą, todėl Rusija gerbia net ne NATO, o JAV. Rusijos supratimu, ES apskritai yra seniai prisijaukinta per energetinę priklausomybę. Tačiau net ir nedidelės sankcijos nebuvo bevaisės: išskyrus kelias valstybes, tokias kaip Venesuela, visas pasaulis pasmerkė Rusiją. Tad pirma sankcija buvo moralinė. Kremlius puikiai tą suvokė ir bandė remtis ankstesniais precedentais, tačiau JAV atsakas buvo rimčiausias. Prisiminkime, kad po kelionės į Europą JAV prezidentas Barackas Obama nuvyko į Saudo Arabiją. Galima spėti, kad su šios  šalies vadovais buvo kalbėtasi apie naftą, galbūt apie jos kainos sumažinimą keliais procentais. Panašių susitarimų atveju Rusijos biudžetas patirtų milžiniškus nuostolius. Iškart po to Rusija paprašė sėstis prie derybų stalo, tad JAV turi galios efektyviai veikti.

  • ATGAL
    Kokios NATO reikia Lietuvai?
    PIRMYN
    Aleksandras Matonis: Svarbiausia užtikrinti labai gerą reguliarios kariuomenės parengties lygį
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.