Vorkutos mirties geležinkeliu | Apžvalga

Įžvalgos

  • Vorkutos mirties geležinkeliu

  • Data: 2013-10-11
    Autorius: Paulius Saudargas

    „Čia po kiekvienu pabėgiu guli po žuvusį kalinį, – niūriai tarsteli mus sutikęs Abezės gyventojas. – O jų čia – milijonai“ Nuotrauka iš ekspedicijos "Vorkuta'13" archyvo

    Du-dunkst, du-dunkst, du-dunkst – lyg per negyvėlių kaulus niūriai dunksi vagonas. Prispaudžiu ausį prie gulto ir po savim girdžiu, kaip ratas kimiai skaičiuoja kaukoles: du-dunkst, du-dunkst, du-dunkst… „Čia po kiekvienu pabėgiu guli po žuvusį kalinį, – niūriai tarsteli mus sutikęs Abezės gyventojas. – O jų čia – milijonai“. Sovietiniai Gulago architektai puikiai išmanė, kaip vienu šūviu nušauti du zuikius: įsisavinti Pečioros baseino turtus (anglį, naftą, dujas, kitas naudingąsias iškasenas) ir metodiškai į kapus nuvaryti milijonus daugelio tautų politinių kalinių ir karo belaisvių. Šis nuo pasaulio slėptas košmaras buvo pristatomas lyg ambicinga romantiška istorija. Sukurta sovietinė legenda, kad neva komių medžiotojas radęs upelyje keistus degančius akmenis ir nusiuntęs juos pačiam V. I. Leninui, o įžvalgiausias imperijos protas iš karto sumetė, ką reikia daryti. Iš tiesų apie poliarinius anglies lobius jau žinota carų laikais, bet net Rusijos carai nebuvo tokie beatodairiškai akli jų įsisavinimo kainai. Anglies gavyba arkties sąlygomis ir to meto priemonėmis, jos transportavimas iš atokaus regiono būtų pareikalavę per daug žmonių gyvybių. Tik ne sovietams… Jų žiauriai demagogijai ribų nebuvo: „atkaklus darbas – kelias į laisvę“ tikino lagerio šūkis. O atkakliai dirbdami nežmoniškame šaltyje ar darganoje, be specialių drabužių, išsekę nuo bado ir ligų nuteistieji privalėjo užsiimti ir filosofine saviugda – „lagerio bausmė – kelias į radikalų socialinį atgimimą“ – pakiliai skelbė kitas lagerio plakatas. Šiems apmąstymams nuteistieji turėdavo kelis mėnesius, po jų bet koks egzistencializmas virsdavo trapia egzistencija tarp čia ir anapus ir, jei neįvykdavo stebuklas, jo dienos buvo suskaičiuotos. Traumos, išsekimas ar lagerio ligos – pelagra, skorbutas, dizenterija – palauždavo tuos, kurie išvengdavo žiaurių prižiūrėtojų kulkos. Išskirtinės sveikatos gal tik kas dešimtas laimingasis sėkmingai susiklosčius aplinkybėms ištvėrė iki režimo sušvelnėjimo ir grįžo ar liko ten, kad ir kaip, bet Gyventi.

    Pačioje Abezėje šachtų nebuvo, čia atveždavo ligonius ir suluošintus. Numirti. Tinkamiausia sąvoka apibūdinti šią tuštėjančią gyvenvietę – „juodoji skylė“. Astronominis terminas „juodoji skylė“ reiškia mirusią žvaigždę, susitraukusią į mažytį tašką, bet dėl savo milžiniškos gravitacijos ryjančią viską pakeliui. Juodoji skylė sutraukia viską, net pagauta šviesa iš jos nepabėga. Abezė taip pat sutraukė ir užgesino ryškiausius šviesulius. Tarp kitų čia ilsisi lagerio baisumų nukankinti garsus filosofas Levas Karsavinas, mūsų nepriklausomos Lietuvos artilerijos generolas Jonas Juodišius. O kiek dar bevardžių šviesuolių atgulę čia, po šalta tundros velėna, po juodom lentelėm su numeriais, dažnai po kelis šviesuolius vienam numeriui, dažnai – ne po savo numeriu… Budeliai mirties biurokratiją tvarkė daug aplaidžiau nei kurpė pramanytas politines bylas. Čia net gelžbetoniniai paminklai sunkiai kabinasi į gyvenimą ant nestabilaus tundros grunto. Niūriai ir atkakliai lyg pelkė Abezė toliau vykdo savo užduotį – praryti visus ir viską, kas čia užklysta. Tiesa, rusena šviesos žiburėlis net čia, lyg primindamas, kad ten, kur plaka bent viena širdis, – viltis yra. Vietinio entuziasto rankomis puoselėjami ne tik šie su gamta susilieję kapai, bet ir nedidelis vieno kambarėlio istorijos muziejus, kuriame deklaruojama niūri Abezės ir viso Gulago tiesa. Muziejuje rastas eilėraštukas taikliai apibūdina šią tiesą, kurį improvizuotai išversčiau iš rusų kalbos taip:

    Vežė, vežė, vežė…

    Į patį patį žemės kraštą,

    Kur stepės skurdumoj naktis paklysta,

    Nei balso čia žmogaus, nei rytmečio gaidžių,

    Anei dienos naujienų čia jokių.

    Ir eina dienos vienišos ir susigūžusios

    Per pilką tundrą – basos, tuščios,

    Tuščios, tuščios, tuščios…

    Užduotis buvo aiški lyg ledo luitas ir tokia pat šalta ir abejinga savo tikrove: panaudojant priverstinį pavergtų tautų ir prasikaltusių savų piliečių darbą nutiesti geležinkelį į Šiaurę, beveik ligi Arkties vandenyno, pakeliui statant darbo stovyklas. Uchta, Inta, Vorkuta… nė vienoje kitoje pasaulio vietoje nerastum tiek miestų, gimusių iš darbo ir mirties lagerių. Kitokių šiose vietose ir nėra. Dar ir dabar Komijos respublikoje išilgai geležinkelio įsikūrusiose gyvenvietėse greta gyvena buvę kaliniai ir jų prižiūrėtojai. Kas jų galvose? Ką mato jie žvelgdami į tuštėjančius miestus, į tundra užžėlusius jų likimo brolių kapus… Istorijos klaidų skaudulius ar buvusią imperijos šlovę? Mums – viskas aišku. O jiems? Jeigu nematysime mirties geležinkelio ir kitų Gulago žaizdų vienodai, tai karas nepasibaigė. Jis vis dar vyksta mūsų galvose. Milijonai ašaromis ir krauju sulaistytų Sibiro kvadratinių kilometrų ieško tapatybės. Vienur taiga ir tundra nutrynė istorijos žaizdas be pėdsako. Kitur tai jau memorialinės Gulago piligrimų lankomos vietos. Kaip toliau didžioji Rusija elgsis su istorine atmintimi? Mums – viskas aišku. O jiems? Jau dabar kai kurie Vorkutos senbuviai, patys kalėję lageriuose ir dirbę anglies šachtose, su nostalgija prisimena anuos laikus. „Sąlygos lageryje buvo žmoniškos, pavalgyti gaudavom, žiemą – žieminiai drabužiai, vasarą – vasariniai“, – pasakojo viena šachtoje dirbusi močiutė. „Su nacių koncentracijos stovyklomis nepalyginsi“, – užbėgama už akių. Kas tai? Stokholmo sindromas? Nuolatinės propagandos ir gudrios demagogijos rezultatas? Bet juk yra daugel liudininkų, kurie šias dvi mirties mašinas gretina, ir dar neaišku, kuri buvo žiauresnė. Tik Stalinas su savo budeliais veikė gudriai – jų versijoje tie milijonai šalčiu, badu ir kaulalaužių čekistų rankomis nukankintų kalinių – tai romantiški herojai savo kaltę prieš „Didžiąją Tėvynę“ išpirkę šiaurės užkariavimu. Neva specialiai jų niekas nežudė… Nebent bandydavo pabėgti ar sukilti. Ir tikrai, sunku patikėti, kad 1953 m. rugpjūtį Vorkutos šachtose po šitiek metodiško alinimo metų išliko ir įsiplieskė pasipriešinimas. Kaliniai sukilo reikalaudami žmoniškesnių sąlygų. Tuo metu į lagerius pateko daug buvusių kareivių, kuriems užteko narsos, pasirengimo ir suvokimo, kad išeities nėra – arba lėta mirtis, arba rizikingas veiksmas. Visi pasipriešinę buvo sušaudyti. Šios dienos perspektyvoje šis sukilimas prieš sovietų valdžią ryškėja kaip simbolinis aktas. Vorkutos sukilimo metu žuvo ir keliolika lietuvių. Jų auka mums įrodo – sąlygos ten nebuvo ir negalėjo būti žmoniškos, jei vyrai pasirinko savižudišką iššūkį sistemai. Kiekvienas ištvėręs Gulago golgotą yra didvyris, o šią golgotą kūrę – kruvini budeliai! Mums – aišku. Bet privalome tai išaiškinti ateinančioms kartoms – savo Lietuvos ir viso pasaulio.■

  • ATGAL
    Ekspedicija "Vorkuta'13" - gyvai istorinei atminčiai išsaugoti
    PIRMYN
    Alfonsas Svarinskas: Lageriuose lietuviai buvo disciplinuoti ir daugelis taip išsigelbėjo
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.