Vytautas Kaziulionis: Buvome jauni entuziastai | Apžvalga

Istorijos pėdomis

  • Vytautas Kaziulionis: Buvome jauni entuziastai

  • Data: 2018-10-12
    Autorius: Kalbino Paulius Saudargas ir Goda Karazijaitė

    Vytautas Kaziulionis/G. Karazijaitės nuotrauka

    Tęsdami pokalbius su GULAG‘o sukilimų dalyviais – skaudžios mūsų tautai istorinės patirties liudytojais – lankomės Senojoje Varėnoje pas tremtinį, politinį kalinį, vieną iš 1953 m. Norilsko politinių kalinių sukilimo organizatorių Vytautą KAZIULIONĮ. Nepaisydamas savo garbaus amžiaus, šis žmogus ir iki šiandien nepailstamai tyrinėja pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui detales bei stengiasi, jog laisvės kovotojų atminimas būtų išsaugotas ateities kartoms. Neabejojame, kad ir šis užrašytas pokalbis, kuriuo dalijamės su „Apžvalgos“ skaitytojais, prisideda prie mūsų skaudžios, bet herojiškos istorijos atminimo išsaugojimo.

    Gimiau 1930 metų gegužės 12 dieną Varėnoje. Mokiausi Varėnos gimnazijoje. Kai sovietai užėjo antrą kartą (SSRS okupavo Lietuvą 1940 m. – red. past.), mano du broliai išėjo į partizanus. Aš, žinoma, tapau ryšininku.

    POGRINDIS TREMTYJE

    Sibiro taigoj prieš darbo pradžią 1956 m. gruodžio 25 d. Irkutsko sritis, Ust-Kuto rajonas./Nuotrauka iš V. Kaziulionio albumo

    1947 metais gruodžio 19 d. mane su tėvais ištrėmė. Tuo metu man buvo septyniolika metų, mokiausi šeštoje gimnazijos klasėje. Mus išvežė į Tiumenės sritį. Nuo pačios Tiumenės dar nuvežė kelis šimtus kilometrų šiauriau į Baikalovo rajoną. Negalėjome apsikęsti matydami baisų tremtinių vargą. Daugiausia buvo atitremtos moterys su vaikais ir seneliais. Vyrai gi arba partizanavo, ar žuvę jau, ar ištremti kitur. Kartu su Kazimieru Jankausku organizavome slaptą draugiją tremtiniams remti: „Priesaika ištrėmime“. Kai įstoji į šią organizaciją, tai lyg ir prisieki. Konspiracijos sumetimais, veikėme trejetais. Aš galėjau užverbuoti du bendražygius, jie savo ruožtu dar po du, o mes apie vieni kitus (ne iš savo trejeto) nieko nežinojome. Įkūrėme pašalpos fondą, kas buvo iš stipresnių šeimų, padėdavo pinigais. Mes patys įsigijom valtį, tinklą ir naktimis žvejodavome upėje. Ten buvo gausu žuvies. Kiek galėjom, tiek padėjom vargstančioms tremtinių šeimoms. Su valdžios leidimu atidarėme lietuvių kapines – žmonės juk miršta…

    Vadžiai labiausiai užkliuvo kita mūsų veikla. Administracija labai aplaidžiai vedė visą buhalteriją, dokumentaciją, priskaičiuodavo iš mūsų už vatuvkes (vatinės striukės) ar kitus rūbus po dešimt kartų daugiau, nei priklauso, patys gėrė ir tvarkos nežiūrėjo. Tai mes pas juos eidavome į buhalterijas, į kontoras, į komendantūrą ir apeliuodami į SSRS Konstituciją reikalaudavome, kad viskas būtų tvarkingai. Pakišam panosėn Konstituciją ir įrodinėjam, kad elgiasi neteisėtai. Šito jie negalėdavo pakęsti.

    1951 metais pirmutinį areštavo Kazimierą Jankauską. Kas atsitiko? Pasirodo, niekas mūsų neišdavė. Tiesiog Jankauskas padarė didelę klaidą. Mes ten ir laikraštėlį leidom, turėjom šafirografą. Bet vis tiek jam reikėjo ranka rašyti, ne mašinėle. Jis siekė mūsų organizaciją išplėsti po visą Tiumenės sritį, pasiekiant Omską. Mums pasisekė įkurti organizacijos padalinį Jurginsko rajone, kur buvo jo draugas Antanas Kybartas iš Šakių. Jis ir ėmėsi organizuoti. Jankauskas jam medžiagą ne paštu siuntė, o perdavė per ten važiavusius lietuvius. O kai kartą nusiuntė į Omską paštu pažįstamiems tremtiniams, tai viską čekistai ir perėmė. Taip išaiškėjo mūsų organizacija.

    Tuo metu mane iškviečia ir liepia rašyti lietuviškai prašymą, kad išleistų į traktorininkų kursus ar panašiai. Jau tada turėjau suprasti, kad jiems reikėjo mano rašysenos pavyzdžio… Taip ir Kazimierą išaiškino. Mano paties buvo daugiausia laikraštėliai rašyti, o juose labai Staliną „garbinau“. Išvadinau jį Kaukazo kalnų plėšiku ir carinės ochrankos agentu. Kai jau mane tardė, tai šie Stalino epitetai įdomiai skambėjo tardytojo kabinete išversti į rusų kalbą. „Gražiai skamba“, – pagalvojau. Kazimierą areštavo kovo penktą, o mane įsimintiną datą – kovo 8 d. Dar areštavo kitus penkis mūsų organizacijos narius. O Jurginsko rajone buvo visai kitokia istorija. Tenai toks septyniolikos metų vaikinukas, Edmundas Vaišnoras, priklausęs mūsų organizacijai, į šokius nuėjo su vokišku pistoletu kišenėje. Ir tas pistoletas kišenėje netyčia iššovė… Vienai panelei koją peršovė, jį patį apsvilino. Taip čekistai ir Jurginske viską išsiaiškino. Tas vaikinukas klojo viską, ką žinojo… Juos areštavo septynis, o kada mus teisė, tai visus apjungė, nors mes vieni kitų nei matę buvom, nei žinojom. Sujungė mus dvylika ir teisė Vakarų Sibiro karinis tribunolas. Mums keturiems: Kazimierui Jankauskui, Antanui Kybartui, Antanui Volungevičiui ir man, Vytautui Kaziulioniui, skyrė mirties bausmę. Tris mėnesius išbuvome mirtininkų kamerose. 1952 vasario 26 dieną sušaudė Kazimierą Jankauską ir Antaną Kybartą. Aš vėliau kreipiausi į Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido fondą ir po mirties jiems buvo paskirti Vyčio kryžiaus ordinai. Prezidentas Valdas Adamkus įteikė šiuos ordinus jų giminaičiams. 1952 metais mane iškvietė iš mirtininkų kameros ir čekistas paskaitė man, kad esą sovietinio Aukščiausiojo teismo sprendimu man ir Antanui Volungevičiui mirties bausmę panaikina ir skiria po 25-erius metus griežto režimo lagerio su turto konfiskavimu, ir dar tremties pridėjo gyvenimui pailginti…

    ETAPU Į NORILSKĄ KARTU SU KARAGANDOS „NENUORAMOMIS“

    Miško darbams reikalingą elektrą gamindavo generatorius, kurį Sibiro žiemomis užvesti nebuvo paprasta. Atsikėlęs ryte V. Kaziulionis virindavo vandenį generatoriaus radiatoriui. Taišetas, 1958 m. pradžia./Nuotrauka iš V. Kaziulionio albumo

    Mane 1952 metais iš Tiumenės įgrūdo į stolypinską vagoną ir išvežė („Stolypino vagonas“ – krovininis vagonas, pritaikytas žmonėms vežti – red. past.). Tame vagone irgi savotiški „kupe“ su gultais yra, tik normaliam kupė keturi žmonės telpa, o ten po keliolika sukiša, nebežinai, kur kieno kojos, kur galva. Nuo koridoriaus grotomis atskirta, sargyba vaikščiodama mato, kas „kupe“ viduje dedasi. Atvežė į Krasnojarsko persiuntimo punktą. Ten man labiausiai įsiminė vienas dalykas. Iš viso kalinių persiuntimo punkte per du tūkstančius buvo, o mūsų politinių – gal kokie trys šimtai. Buvo pavasaris, gegužės mėnuo, ir mes susirinkdavome ir melsdavomės, kalbėjome Marijos litaniją ir rožančių, o kriminaliniai tada mus akmenimis apmėtydavo.

    Galų gale mus įlaipino į baržas ir Janisiejumi plukdė žemyn 2000 km iki Dudinkos. Baržose mes susitikome su „nenuoramomis karagandiečiais“. Už sukeltus neramumus Karagandos lageriuose juos vežė „atšaldymui“ į Norilską (Kazachstane mat karšta). Jų buvo nemažai (gal keli šimtai), ir jie visi buvo karingi, jau dalyvavę pasipriešinimuose. Mes daugiausia buvome patriotiškas jaunimas. Tuo metu jau partizaninis karas ėjo į pabaigą ir sodindavo ryšininkus, gimnazistus iš pogrindžio organizacijų, ir panašiai. Mes visi buvome pilni to entuziazmo, to karingumo, o karagandiečiai, patyrę lagerininkai, dar labiau mus uždegė.

    Atvežti į Norilską apstulbome, gyvai išvydę plačiai žinomą posakį „dvylika mėnesių žiema, o likusieji vasara“. Iš Dudinkos siauruku geležinkeliu dar šimtą kilometrų vežė į Norilsko lagerius. Gorlagą sudarė penki vyrų ir vienas moterų lageris. Atvaryti prie 5-ojo lagerio vartų koks 400 politinių kalinių, nusikamavę, alkani, buvome susodinti į purvą. Susodino, sniegas krenta, drebam, šlapi, sušalę, ir išeina iš lagerio keletas įmitusių kalinių, kaip pasirodė, čekistų parankinių, rusiškai juos vadinosukomis (mes – kalėmis). Net nesimato, kad jie kaliniai, nes numeriai jų tokie „mandagūs“, vos įžiūrimi. Šalia sargyba su šunimis, automatais, saugo, kad nesipriešintume. O tie parsidavėliai mums rodo, kieno čia valdžia: spardo, ant galvų lipa. Aiškina, kad mes čia ne į sanatoriją atvykome, kad žino, kas mes tokie, kad patvarkys mus. Jie buvo daugiausia rusai išvlasovininkų(buvę Vlasovo armijos kariai, kovoję prieš Stalino valdžią Antrojo pasaulinio karo metu – red. past.). Tuo metu jie valdė lagerį. Kam čekistui valdyti? Jiems atidavė valdžią, o patiems galva neskauda. Peiliais ginkluoti, valgo, kiek nori, mordas išsiauginę. Tvarkėsi, kaip norėjo.

    KRIMINALINIŲ ATSIKRATYMAS IR NERAMUMŲ PRADŽIA

    Išleistam iš lagerio V. Kaziulioniui grįžti į Lietuvą dar neleido, todėl jis įsidarbino autobazėje Biriusos upės saloje, netoli Taišeto. V. Kaziulionis (viduryje) su bendradarbiu (kairėje) ir autobazės mokiniu (dešinėje). Taišeto rajonas, Sujeticha (dabar Biriusinskas), 1958 m. pabaiga./Nuotrauka iš V. Kaziulionio albumo

    Pakliuvau į Norilsko statybas. Į statybas atveždavo dar iš ketvirto lagerio, kur kalėjo 8000 žmonių, o pas mus 5000. Žiūriu, toks balokaskampe yra sušilimui, įsipraudžiau, sėdžiu. Įsiveržia tie parsidavėliai kaliniai, visi tik galvas nulenkė, šalinasi, o tie lazdomis tvoja. Tačiau jiems nepasisekė, kad mūsų etapą atvežė. Mums, naujokams, davė numerius, prasidedančius F ir U raidėmis. Mano buvo U-408. Pastebėjau, kad kai mus vesdavo į zonines darbovietes, tai pagal raides atskirdavo ir būtent mus labai kratydavo, kad kokio ginklo neįsineštume, peilio ar kirvio. Net esant 40 laipsnių šalčio nuogai išrengdavo. Prasidėjo žiaurus karas su tais išdavikais. Pirmiausia krito toks suka Varona. Tada prie vartų jis buvo įsidėmėtas, nes labai žmones spardė, ne vienam šonkaulius sulaužė ar dantis išspyrė. Ryte buvo rastas nukirstas. Jį nukirto toks Šustikas, už tai jį nuteisė uždaro kalėjimo. Kitiems išdavikams irgi kliuvo. Paskui tos žudynės buvo iš abiejų pusių. Galiausiai jie pamatė, kad jų gretos tirpsta. Ėmė atsisakinėti vadovaujančių pareigų, brigadininkų ir panašiai, susirinko visi krūvon ir buvo apgyvedinti prie lagerio vartų. Taip lageryje buvo įvesta mūsų tvarka. Sukilimui buvo pasiruošta.

    1953 m., kai „tautų tėvas“ kovo 5-ą dieną pakratė kojas, mes jau buvome susiorganizavę penketukais. Aš vadovavau vienam lietuvių penketukui. Susiformavo ir tarptautinis komitetas, iš kurio gaudavome užduotis. Ukrainiečiai, lietuviai, rusai, gruzinai, latviai ir estai – silpniau, jų daug nebuvo. Lietuviai tai smarkiai visur dalyvavo. Komitetas veiklą vykdė pasitelkdamas penketukus. Sukilimas buvo organizuojamas užtikrintai.

    Pirmas incidentas, įžiebęs streiką, buvo nekaltų kalinių sušaudymas. Sargybinis atidengė ugnį į prie barako susibūrusius vyrus. Jie stovėjo zonoje, tiesiog ant barako laiptelių. Gal apsižodžiavo su sargyba ir čekistas paleido seriją iš automato. Buvau nuėjęs į tą vietą, kur jie buvo sušaudyti. Pataikė į penkis vyrus, trys žuvo, kiti buvo sužeisti. Matėsi kraujo pribėgę. Tada mūsų kantrybė baigėsi ir gegužės 26 d. mes neišėjom į darbą. Iškėlėm juodas sukilimo vėliavas. Mūsų barakas buvo aukščiausias, dviejų aukštų, kiti žemesni. Tai aš ir toks Grunskis, lietuvis, kaunietis, lipom ir kėlėm vėliavą, iš juodų čiužinių padarytą. Iškratėm čiužinius ir liko juoda medžiaga – taip ir atsirado juodos vėliavos.

    Kai mes neišėjome į darbą, čekistai ėmėsi visokių provokacijų. Pavyzdžiui, nuėmė sargybą nuo zonos, kurioje buvo kepykla, sandėliai. Manė, kad mes pulsime laužti sandėlių ir vogti duonos, maisto. Tačiau mūsų struktūra palaikė tvarką. Organizavome sargybą, kad niekas į jokias provokacijas nesiveltų ir čekistai neturėtų prie ko prisikabinti. Nebuvo ką Maskvai pranešti, nes mes nieko blogo nedarėm, tik nėjom į darbą.

    Kartu su aukšto rango enkavėdistų delegacija atvažiavo senyvas generolas Semionovas, Šiaurės regiono spalvotųjų metalų kalnakasybos valdybos viršininkas. Jis neva turįs įgaliojimus iš Kremliaus deryboms su kaliniais. Jis tikino, kad kalinius šaudęs seržantas pasielgė ne pagal įstatymus, bus areštuotas ir nubaustas. Buvome susirinkę visi į didelę lagerio aikštę, tokią kaip futbolo stadionas. Generolas mus įtikinėja eiti į darbą, kad bus tvarka padaryta, kaltieji nubausti, ir taip toliau. O vienas kalinys išeina į priekį ir sako: „Kaip mes galim tavim patikėti? Tu fronte nebuvai, o tavo sūnus buvo fronte, tai tu su jo žmona pradėjai gyventi.“ Lageryje viską žino… Kaliniai pradėjo švilpti ir ta komisija išsinešdino.

    Kitą dieną ryte vėl provokacija. Į lagerį pradėjo veržtis karininkai su ginklais, su pistoletais. Tačiau kaliniai juos aplamdė ir mikliai išgrūdo lauk. Jų laimė, kad nešaudė, nes kaliniai juos būtų sudraskę. Atsimenu, lupom jų antpečius. Su auksiniais antpečiais – čekistai, o sidabriniais – gydytojai. Jie šaukė: „Vaikinai, aš gi gydytojas, mane čia atvarė, turiu šeimą, vaikų.“

    KOMISIJA IŠ MASKVOS

    Mes reikalavome tikros komisijos iš Maskvos. Mūsų žiniomis, CK valdžia apie tuos reikalus sužinojo iš Amerikos. Tada jau atvažiavo atstovas iš Maskvos, iš Berijos komandos, pulkininkas Kuznecovas. Jis iš karto kaliniams pasakė, kad galime nusiplėšti numerius, grotas ir barakų užraktus, susirašinėti neribotai ir dar visokių buitinių lengvatų pažadėjo. Žadėjo išleisti invalidus. Tačiau mūsų pagrindinis reikalavimas buvo peržiūrėti bylas. Kalbėjo mūsų išrinkti nacionaliniai vadovai. Penktame lageryje lietuviams atstovavo Julius Aleknavičius. Pastatėm stalą ilgą, vienoje pusėje čekistai iš Maskvos, kitoje kalinių deleguoti atstovai, ten ir mūsų Aleknavičius sėdėjo. Aplink tirštai prisirinko kalinių, tačiau mes tylim. Kuznecovas pasakė, kad daug ko negali garantuoti, nes neturi įgaliojimų. Siūlė išeiti į darbą, o kiekvieną dieną bus pildomi kalinių reikalavimai. Pagrindiniai mūsų reikalavimai dėl bylų peržiūrėjimo ir t. t. komisijai buvo pateikti raštiškai. Kuznecovas garantavo, kad prieš streiko organizatorius represijų nebus.

    Pradėjome eiti į darbą. Kokias dvi savaites dirbome, staiga, vieną rytą, per ruporus skaito pavardes, kas turi išeiti prie vartų į etapą. Nors čekistai žadėjo, kad niekas nenukentės! Mūsų vadovai pasitarė (reikėjo labai greitai spręsti) ir nusprendė šitam reikalui nesipriešinti. Mano pavardę irgi perskaitė. Išvarė iš lagerio ir vėl pradėjo rikiuoti, dalį (ir mane) pervedė į ketvirtą lagerį, o dalį – pačius pagrindinius organizatorius – susodino į amerikoniškus studabekeriusir išvežė. Iš karto paėjo gandas, kad juos išvežė sušaudyti. Vėl kaliniai į darbą neišėjo, vėl iškilo vėliavos, atsirado plakatai: „Laisvė arba mirtis“ („Svoboda ili smert“).

    Tadaenkavedistai, atvykę iš Maskvos ,pasiūlė, kad išrinktume kelis žmones, kuriuos nuveš parodyti anų išvežtųjų. Esą jiems nieko bloga nepadaryta. Taip ir buvo. Nuvežė su mašinom gal dešimt vyrų, ir pasirodė, kad yra naujai pastatytas lageris, kuriame ir apgyvendinti tie išvežtieji. Bet mes jau buvome užkabinti, mus nuraminti jau buvo sunku. Nebetikėjom jais.

    LAISVĖ ARBA MIRTIS

    Tęsėme sukilimą. Plakatai skelbė: „Laisvė arba mirtis“. Iš viso į darbą nėjome apie 35 dienas. Per ruporus čekistai nesustodami varė savo propagandą, gąsdino, kad iššaudys, kad čia tik Lietuvos nacionalistų ir Ukrainos banderovcųviskas sukurstyta, kad visi kaliniai neprivalo dalyvauti pasipriešinime. Tai ypač veikė tuos, kuriems bausmės terminas ėjo į pabaigą. Kurie jau atsėdėję buvo dešimt metų ir likę gal keli mėnesiai. Per ruporus žadėjo, kad jei išeisim, tai dovanos likusius metus ir leis važiuoti į savo kraštus. Kai kurie išėjo. Iš lietuvių, kas keisčiausia, išėjo keturi, kurie buvo gavę po 25-erius metus, o ne kurie bebaigią atsėdėti.

    Su tuo susijęs juokingas nutikimas. Vienas kalinys išėjo ir iš mūsų barako, o per klaidą užsivilko ne savo, o mano kelnes. Aš atsikėlęs dairausi savo kelnių (o jos vis dar numeruotos buvo), matau, kad nėra, o likusios to išėjusiojo. Maunuosi jo kelnėm, pačiupinėju – šiugžda kažkas, o kelnės tai vatinės. Pasirodo, jis 100 rublių įsiuvęs į kelnes buvo, ir pabėgo be jų…

    Galų gale, jau birželio mėnesį, jie pasirinko 5-ą lagerį… Buvo poliarinė diena, šviesu, tačiau žmonės nakties metu miega. Prakirpo spygliuotą vielą, padarė daug išėjimų. Per garsiakalbius ėmė reikalauti išeiti. Kadangi niekas neišėjo, lagerį ėmė šturmuoti automatais ginkluoti kareiviai. Tylą perskrodė kulkosvaidžių ir automatų serijos iš šiaurės, kur buvo penktasis lageris. Čekistai pro prakirptas vielas veržėsi į priekį. Prie kiekvienų vartų gulėjo krūvos lavonų ir raičiojosi sužeistieji. Tai buvo beginklių žmonių sušaudymas. Mes, stovėdami ant barakų stogų ketvirtame lageryje, viską stebėjome. Tada kartu su manimi ant stogo stovėjusį Joną Lioniką vėliau išvežė į Vladimiro kalėjimą.

    SUKILĖLIŲ IŠSKIRSTYMAS

    Paskui mus išskirstė. Mane vežė į Dudinką, o tada Janisiejumi aukštyn į Krasnojarską. Iš ten tolyn į rytus, kėlė per Amūrą su vagonais… Vežė ir vežė. Su mumis į vagoną pakliuvo sužeistas ukrainietis peršauta koja. Ilgainiui jo koja pradėjo gangrenuoti, visa pajuodo, mes bergždžiai šaukėmės pagalbos. Kai atvežė į Sovietskaja Gavan, į Vanino uostą, patalpino į naujai pastatytą lagerį. Ten ukrainiečiui amputavo koją.

    Tame lageryje buvo įdomus nutikimas. Jis buvo naujai pastatytas. Netoli tvoros, gal už dvidešimt metrų, buvo tualetas su dešimt skylių. Ten duobės gana gilios, naujai iškastos. Ten mes pradėjome išsikasimą iš lagerio. Pradėjome kasti tunelį link tvoros. Sargybiniai nieko neįtarė – vaikšto žmonės į tualetą ir vaikšto – nieko įtartino. O ten eidavo tik tie, kurie kasė. Kasimas vykdavo panaudojant dėžę ir virvę. Vienas įlindęs prikasa, kitas su virve ištraukia ir išpila gruntą į tualeto duobę. Jau buvo išsikasta už zonos, tačiau nebūna, kad neatsirastų judošiaus. Vienas kalinys mus išdavė. Žiūrim staiga, čekistai tik vielas karpo karpo, subėgo kareiviai su automatais ir apsupo tą tualetą. Ištraukė vieną lietuvį Vytautą iš Kauno ir du ukrainiečius, kurie tuo metu kasė. Jie tualetą apsupę, o mes kariuomenę apsupom. Jie pašaudo virš galvų, gąsdina, mes nesitraukiam. Tas kaunietis staiga kirto per ginklą šalia stovėjusiam kareiviui ir nėrė į žmonių minią, tai jo ir nebesurado. Taip jis išsigelbėjo, nes tuos du ukrainiečius čekistai paskui nužudė. Ne nušovė, o užmušė, nukankino tiesiog.

    Į MAGADANĄ

    Paskui mus pasodino į laivą, į triumus, ir plukdė per Ochotsko jūrą. Tarp mūsų visokių specialistų buvo: ir jūrininkų ir politikų, buvusių atsakingose pareigose dar prie Smetonos, ir karininkų, ir kunigas Česlovas Kavaliauskas buvo. Patyrę jūrininkai žinojo, kad laivų ventiliacijos vamzdžiai kaip pypkės išeina virš denio. Nusprendėme perimti laivą ir plaukti į laisvę, juk šalia Japonija, Kurilų salos. Pavyko iš triumų išsilaužti. Tačiau viską sugadino nekantrus jaunimas, neklausęs vyresnių perspėjimų. Iššliaužė viršun, o ten juos čekistai pamatė, kad jau kaliniai denyje. Tik girdim – jau iš kulkosvaidžių šaudo.

    Galiausiai atplukdė mus į Magadaną. Veda į lagerį. Tiek jau buvom nudailinti, kad sunkiai bepasivilkom. Tris kilometrus ėjom dvi valandas. O vakare lageryje vištakumas prasidėjo. Galvoju, kodėl man akyse mirga mirga kažkas, o kiti visai matyti nustojo. Gydė mus žuvies taukais. Sustojom į eilę, prieina, išsižioji, su šaukštu įpila, kitas. Kiek ten žuvies taukai padėjo, nežinau, bet praėjo.

    Magadane nebuvo tokių mašinų, kaip rusiški zilai, zisai, buvo vokiški daimanai, čekiški tatrai, ten sunkvežimiuose talpindavo po keliasdešimt žmonių. Jie kabinose atitverti su automatais, o mus, po kokį penkiasdešimt vyrų, susodino ir vežė 400 km link Beringo sąsiaurio. Išlaipino tokioj duobėj, viršuj aplinkui kalnagūbriai, tos duobės pavadinimas chalodnaja (šaltoji). O iš tikrųjų – Jegodynskij rajon, Stanutynij, ten buvo aukso kasyklų lageris. Tačiau su mumis jie ten negalėjo susitvarkyti. Būtų susitvarkę išskirstydami mažomis grupelėmis po skirtingus lagerius, tačiau mūsų atvežė kokius 900 „neramiųjų“. Bet buvo nurodymas iš Maskvos – mūsų nejudinti, kad neužkrėstume kitų. Ten radome apie tris šimtus senųjų kalinių. Paskirstė į brigadas ir jau į darbą ves, o mes nelabai skubam į tą darbą… Tai va tokia istorija.

    Jaunimui palinkėčiau suprasti, kad gyvenime yra ne vien skudurai ir skanus šaukštas, kad dar yra ir Lietuva, Tėvynė, moralė!

  • ATGAL
    XX amžiaus karai: provokacijos ir jų herojai
    PIRMYN
    Jurijus Griceliakas: „Ugnis į liaudies priešus!”
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.