Vytautas Michelkevičius: „Muziejus“ pasakoja istoriją apie kūrėjo laisvę sovietmečiu ir šiandien | Apžvalga

Įžvalgos

  • Vytautas Michelkevičius: „Muziejus“ pasakoja istoriją apie kūrėjo laisvę sovietmečiu ir šiandien

  • Data: 2015-04-29
    Autorius: Vilius Arlauskas

    Architektas Rokas Kilčiauskas, projekto „Muziejus“ autorius Dainius Liškevičius bei Lietuvos paviljono kuratorius Vytautas Michelkevičius pristato mūsų šalies paviljoną. (Artūro Valiaugos nuotrauka)

    Gegužės pradžioje Italijoje prasidės vienas iš svarbiausių meno renginių – Venecijos meno bienalė. Nors šis renginys vyksta ilgiau nei 7 mėnesius, o jį aplanko apie pusė milijono žmonių iš viso pasaulio, tačiau apie šį įvykį ir jo svarbą mūsų visuomenėje kalbama vis dar nedaug. Verta paminėti, kad Lietuva šioje bienalėje ne tik dalyvauja, bet ir yra ne kartą įvertinta įvairiais apdovanojimais, todėl apie šio renginio ištakas, programos sudarymą ir šiųmetinį mūsų šaliai atstovaujantį Dainiaus Liškevičiaus projektą „Muziejus“ pasikalbėjome su mūsų šalies paviljono kuratoriumi ir komisaru Vytautu MICHELKEVIČIUMI.

    Tarptautinė Venecijos bienalė dar vadinama meno olimpiada. Koks buvo Lietuvos kelias link šios bienalės, kaip ji ten pateko?

    Menininkai ir kuratoriai vengia meno sugretinimo su sportu, nes tai visiškai kitais principais veikiančios žmogiškosios veiklos rūšys. Vienintelis panašumas su olimpiada būtų tai, kad ir Venecijos bienalėje, ir olimpiadoje reprezentuojamos valstybės, o jos savo ruožtu nustato, kaip atrenkami tinkamiausi menininkai ar sportininkai. Toks nacionalinis atrinkimo ir pristatymo principas meno lauke beveik daugiau niekur neegzistuoja, ir todėl Venecijos meno bienalė, veikianti nuo 1895 metų, tuo yra išskirtinė. Išties yra didžiulis iššūkis ir atstovauti valstybę, ir pristatyti įdomius meno projektus.

    Lietuva kaip valstybė dalyvauja nuo 1999 metų. Tai buvo politinis LR Kultūros ministerijos sprendimas skirti finansavimą dalyvauti šioje prestižinėje parodoje, kur kasmet prisijungia vis naujos valstybės.

    Šioje bienalėje dalyvauja virš 80 šalių, be atskirų šalių paviljonų kasmet išrenkamas kuratorius, kuris sudaro savo programą. Šiemet ši garbė atiteko Nigerijos meno kritikui Okwui Enwezorui. Kuo ypatingas šis meno istorikas ir ko galima tikėtis iš jo sudarytos programos?

    Okwui Enwezoras yra pasaulinės reikšmės kuratorius, dirbantis ne vieną dešimtmetį Vakaruose bei visame pasaulyje ir yra kuravęs prestižinę meno parodą dOCUMENTA (2002). Ji meno pasaulyje yra dar svarbesnė ir lankomesnė nei Venecijos bienalė, nes vyksta tik kas penkerius metus ir menininkai yra kviečiami pagrindinio kuratoriaus ir jo komandos, tad į šią parodą pakliūti yra gerokai sunkiau nei į Venecijos bienalę. Okwui Enwezorą visuomet domino socialinės ir politinės temos, mažosios istorijos, marginalai ir prispaustieji, post-kolonializmas ir panašios temos, todėl Lietuvos paviljonas šiemet atsiduria pačiame tinkamiausiame kontekste. Kuratorius pagrindinę parodą pavadino „Visos pasaulio ateitys“ ir domisi, kokioje įtemptoje geopolitinėje ir kultūrinių susidūrimų situacijoje žmonija yra atsidūrusi ir koks menininkų vaidmuo tai suprasti ir keisti.

    Ne visi mūsų skaitytojai žino, kad Lietuvą atstovaujantys menininkai ir jų kūriniai šioje parodoje jau ne kartą buvo įvertinti. Kaip manote, ar šį didžiulį potencialą Lietuva tinkamai įsisavina? Kuo lietuvių darbai išsiskiria pasaulio menininkų darbų kontekste?

    Taip, Lietuvos paviljonai ne kartą yra gavę Venecijos bienalės prizus ir tai galime iš dalies traktuoti ir kaip laimingą atsitiktinumą, nes nėra nė vienos tokios mažos valstybės, turinčios tiek daug apdovanojimų šioje parodoje. Kita vertus, Lietuvos meno scena ir menininkai yra tikrai įdomūs tarptautiniame kontekste ir verti šių apdovanojimų. Pirmiausia būtų galima dėkoti gerai edukacijos sistemai – Vilniaus dailės akademijai, nes visi (išskyrus Joną Meką) iki šiol dalyvavę bienalėje menininkai buvo ją baigę. Taip pat svarbus Lietuvos meno scenos tarptautinis įsitinklinimas, įdomių idėjų ir menininkų apykaita ir, žinoma, vaisinga meno institucijų veikla. Lietuvių menininkai įdomūs savo unikaliu požiūriu į posovietinį paveldą bei išradingu gebėjimu virtuoziškai pasitelkti meno medijas ir apčiuopti jautrias temas ne tik sau pačiam, bet ir Lietuvos bei užsienio auditorijoms.

    „Muziejaus“ ekspozicijos fragmentas. Nacionalinė dailės galerija, 2012 (Artūro Valiaugos nuotrauka)

    Šiais metais Lietuvai atstovaus Dainius Liškevičius ir jo projektas „Muziejus“. Nors šis kūrinys jau buvo eksponuojamas Lietuvoje, gal galėtumėte, jo dar nemačiusiems, šiek tiek papasakoti apie šį projektą. Kuo jis savitas ir kokias temas gvildena?

    „Muziejus“, kaip tęstinis menininko projektas, įgis visai kitokią formą ir turinį Venecijos bienalėje. Čia jis taps muziejumi pačiu savaime, įkurdintu atskirame pastate su dar labiau išvystyta kolekcija ir papildytais pasakojimais. Taigi ir mačiusiems pirminę versiją, bus įdomu jį atrasti iš naujo, o nemačiusieji galės susipažinti su subtiliu Dainiaus Liškevičiaus humoro jausmu ir gebėjimu vizualiai ir erdviškai pasakoti istoriją apie kūrėjo laisvę tiek sovietmečiu, tiek šiandien. Menininko sukurtas fikcinis, bet tikrais faktais ir autobiografija paremtas muziejus siekia iš naujo permąstyti totalitarizmo, nacionalizmo, patriotizmo bei istorijos rašymo klausimus. Pasitelkdamas disidentus-revoliucionierius, paskutinį Lietuvos partizaną Antaną Kraujelį (apsuptą bunkeryje ir nusišovusį 1965 m.), 1972 m. susideginusį studentą Romą Kalantą bei Bronių Maigį, apgadinusį 1985 m. Rembrandto šedevrą Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) Ermitažo muziejuje, jis pakviečia į kelionę laiku, pasiūlydamas naują dailės istorijos versiją ir teigdamas, kad jų protesto veiksmus būtų galima laikyti tuo metu uždraustais meno judėjimais: „undergroundu“, „politiniu performansu“ ir „meno destrukcija“. Muziejaus tikroviškumą sustiprina gausi kolekcija sovietmečio knygų ir daiktų, tarp kurių įsiterpia menininko sukurti kūriniai. Šiandieninėje sudėtingoje geopolitinėje situacijoje „Muziejus“ tampa dar aktualesnis, rodydamas, kaip neseniai mes gyvenome, ir lyg perspėdamas, kas galėtų nutikti, jei…

    Gal galėtumėte šiek tiek pasidalinti meno projektų koordinatoriaus darbo užkulisiais. Kokios atsakomybės tenka Jums asmeniškai ir su kokiais iššūkiais tenka susidurti, ruošiantis tokiam svarbiam renginiui kaip Venecijos bienalė?

    Lietuvos paviljoną rengia daugiau kaip dešimties žmonių komanda, nes tai labai didelio masto projektas. Įsivaizduokite, jei reiktų perkelti vieną vidutinio dydžio galeriją (~100 kv.m) su visomis sienomis ir prižiūrėtojais iš Vilniaus ir užtikrinti jos veikimą ir priežiūrą pusę metų Venecijoje. Aš, kaip paviljono kuratorius ir komisaras, artėjant Lietuvos paviljono konkursui, pasitaręs su kolegomis, pasiūliau D. Liškevičiui dalyvauti su jo projektu „Muziejus“, nes, mano nuomone, jo idėjos labai tinka nacionaliniam Lietuvos paviljonui, kadangi sukuriama kūrybiška įtampa tarp lokalumo ir globalumo, Rytų ir Vakarų. Pasitarę su Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos komanda, parašėme kartu projektą, jis laimėjo nacionalinį konkursą Lietuvos kultūros taryboje ir toliau įgyvendiname projektą kartu su antrąja komisare Rasa Antanavičiūte ir prodiusere Daina Pupkevičiūte. O pasirūpinti reikia daug kuo: nuo komunikacijos tarptautinėje spaudoje ir plakatų Venecijos mieste, iki meno kūrinio gabenimo valtimis pačioje Venecijoje, suvenyrų gamybos ir, galiausiai, projekto kultūrinio vertimo – kaip Lietuvos istoriją, meną ir kultūrą pristatyti tarptautinei meno auditorijai, kuri yra gana išranki.

    2016 m. Lietuva pirmą kartą dalyvaus kitoje, ne mažiau svarbioje ir savo dydžiu ne ką nusileidžiančioje tarptautinėje Venecijos architektūros bienalėje. Kaip, Jūsų nuomone, šis dalyvavimas prisidės prie Lietuvos architektūros sklaidos ir puoselėjimo?

    Džiaugiuosi, kad pagaliau buvo priimtas politinis sprendimas skirti finansavimą šiam dalyvavimui, nes mes buvome likusi paskutinė nedalyvaujanti Baltijos šalis. Be to, šiemet laimėjęs teisę atstovauti 2016 m. „Architektūros fondo“ projektas „Baltijos paviljonas“ tikrai bus geras startas savo nagrinėjamomis problemomis, nes, mano nuomone, architektūros bienalėje turi būti pristatoma ne vien tik nusipelniusių architektų kūryba, bet ieškoma šiuolaikinių sąsajų tarp architektūros, visuomenės, kultūros ir t.t.

  • ATGAL
    Rasa Adomaitienė: Tarp Airijos lietuvių – nemažai sėkmės istorijų
    PIRMYN
    In memoriam. Algirdas Patackas – tikras Dievo ir tėvynės karys
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.