Vytautas Varanius: Literatūra keičiasi, keičiasi ir pasaulis | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • Vytautas Varanius: Literatūra keičiasi, keičiasi ir pasaulis

  • Data: 2012-10-16
    Autorius: Vilius ARLAUSKAS

    Vytautas Varanius (Monikos Gedrimaitės nuotrauka)

    Įsibėgėjus naujiems mokslo metams ir studentams grįžus į auditorijas, ,,Mūzos dvelksmas“ kalbina tvirtos nuomonės ir kūrybiškumo nestokojantį filologijos studentą Vytautą VARANIŲ. Šis nenurimstantis ir žodžio kišenėje neieškantis jaunuolis jau trečius metus kremta lietuvių filologijos studijas Vilniaus universitete. Vytautą kalbiname neatsitiktinai, šiemet jis dalyvauja ,,Pirmosios knygos“ konkurse. Finišo tiesiojoje – dvi verdikto laukiančios knygos, o atsakymas turėtų paaiškėti artimiausiu metu. Tad ,,Apžvalga“, tęsdama interviu su jaunaisiais kūrėjais skiltį, pasidomėjo, kokiomis mintimis gyvena pirmąją knygą norintis išleisti studentas. Tačiau, kalbame ne tik apie studijas, literatūrą ar kūrybą, bet ir apie laisvalaikį, muziką. Taip pat Vytautas sutiko su ,,Apžvalgos” skaitytojais pasidalyti savo dar niekur nepublikuota novele „Vėl purpurinis dangus“.

    Vytautai, papasakok, kaip atsirado tavo polinkis į žodinę kūrybą?

    Polinkis į žodinę kūrybą… Manau, kad reikėtų kalbėti apskritai apie kūrybą, nes aš nematau perskyros ar kažkokios griežtos ribos tarp menų. Man ir literatūra, ir dailė, ir muzika yra tos pačios virtuvės dalykai – tiesiog menas, jausmų išraiška. Į šią „virtuvę“ įsmukau būdamas paauglys – manau, jog tokie dalykai prasidėjo nuo knygų skaitymo, geros muzikos klausymo – kai pradėjau tokią klausyti – ir piešinių mokykliniuose sąsiuviniuose. Tai ir laikau kūrybos pradžia. Būdamas paauglys pradėjau groti gitara, domėtis kažkuo gilesniu nei masinis šlamštas, skaityti dėmesio vertas knygas ir rašyti. Įsiliejau į kitokį gyvenimą nei kaimo ramybė, suradau draugų iš miesto, išėjau už savų ribų, o tai atnešė ir daug skausmo, kuris paaugliui visada dirgina širdį (pirmoji meilė, konfliktai, įvairios netektys, besikeičiantys veidai). Visos šios patirtys, visi įvykiai, matyt, kaupėsi many ir, kai pasiekdavo viršų, atsirasdavo būtinybė išsisakyti, tada ir gimdavo dainos, muzika ar šiokie tokie tekstai.

    Užsiminei apie muziką ir dainas. Kiek tai tau svarbu, gal tai tik laisvalaikio pomėgis?

    Muzika – tai būdas išsireikšti, išreikšti jausmus, mintis ir visa, kas viduje susikaupę. Tai nėra laisvalaikio pomėgis – apskritai keistas dalykas yra laisvalaikis – juk žmonės ir kuria kažką laisvu laiku, – kai nemiega, nedirba fabrike, nevalgo ir t. t. Taip pat ir aš. Ar rašyčiau, ar gročiau – visada tai vyksta kažkokiu laiku, kuris tam tikra prasme yra laisvas arba tampa laisvas, kai viską meti, kad galėtum kurti. Literatūra ar tekstų užrašymas muzika man yra neprognozuojamas dalykas – kada pradės „raut stogą“, tada ir paimsiu į rankas gitarą ir pradėsiu groti, kurti dainoms tekstus. Nebūtinai mano vidinė išraiška taps kažkokiu apčiuopiamu kūnu vien tik per muziką ar vien tik per literatūrą: dažnai būna taip, kad tekstą, spengiantį galvoje, kuris galėtų tapti novele ar apsakymu, paprasčiausiai išreiškiu grodamas.

    Savo muzikines idėjas, kiek jų yra visiškai užbaigtų, bandau dėti į internetą. Tačiau viskas dar tik prasideda.

    Būtų įdomu sužinoti tavo nuomonę apie lietuvišką muziką. Ar jos klausaisi?

    Na, daug lietuviškos muzikos yra. Ko negalėčiau pavadinti muzika, čia net neminėsiu – per daug apgailėtina. Tačiau yra grupių, kurių klausausi ir kurias nuoširdžiai vertinu, – čia galima paminėti klasiką („Foje“, „Antis“…) ar ką nors naujesnio, – kad ir anksti savo muzikinę karjerą baigusius „Gravel“ ir t. t. Apskritai situacija su gera Muzika Lietuvoje nepavydėtina – daug ką užgožia pop kultūra: jauni atlikėjai neturi tiek šansų prasimušti, kiek masiškai „stumiamas“ pigus šlamštas. Labai džiaugiuosi, kad gyvenu sostinėje ir čia matau ir klausausi daug talentingų jaunų atlikėjų, kurie tikrai gerai „kala į klyną“. Džiaugiuos, kad bent yra besistengiančių ir labai talentingų besistengiančių, kurie, tikėkimės, išlįs iš pogrindžio. Žinoma, tai, ką turime dabar tokioje kultūrinėje situacijoje, yra labai neblogai.

    Palikime muziką nuošaliau, noriu paklausti tavęs apie literatūrą. Kokie autoriai tau buvo ar tebėra labai svarbūs?

    Paminėčiau du autorius: Jacką Kerouacą ir Albert‘ą Camus. J. Kerouacą – visų pirma dėl gyvenimo laisvės, dėl noro patirti viską gyvenime, veržtis, matyti daugiau, nei mato kiti. Dėl meilės gyvenimui, dėl liūdesio, dėl po audros einančios ramybės, kuri juntama kiekviename jo kūrinyje. Svarbus tasai autorius man, nes pats jaučiu egzistuojant daug bendrumų tarp jo ir savęs – matyt, kiekvienas savo mėgstamame autoriuje atrandame kažką savito.

    Albert‘as Camus man artimas dėl minčių apie žmogaus egzistenciją. Perskaičiau visas lietuvių kalba išleistas jo knygas. Nedėstysiu čia egzistencializmo filosofijos, tačiau šis autorius padėjo, jei galima sakyti „padėjo“, išryškinti mano paties nuostatas, susijusias su gyvenimo prasmės ieškojimu.

    Taip pat negali likti neįvardijamas ir Dostojevskis. Perskaitykite „Užrašus iš pogrindžio“ ir suprasite, ką noriu Jums pasakyti.

    Kokia tavo nuomonė apie šiuolaikinę lietuvių literatūrą? Ar turi mėgstamą autorių?

    Nuomonė apie šiuolaikinę lietuvių literatūrą – teigiama. Niekas tegul net nebando aiškinti, kad visi turi rašyti kaip Dostojevskis, o jei šiandien lietuvių autoriai taip nerašo, esą nieko gero iš jų nėra. Literatūra keičiasi, keičiasi pasaulis, kurį literatūros menas imituoja. Yra rašančių autorių, yra ir gerai rašančių. Galvoje dabar garsiausiai skamba Rimvydo Stankevičiaus vardas, tad prie  jo ir apsistokim.

    Žinoma, įdomu paskaityti, pasiklausyti ir mano bendraamžių autorių, tačiau tvirtos nuomonės apie tai neturiu, galiu pasakyti, kad įdomu, kas vyksta, o svarbiausia, kad vyksta veiksmas ir jaunų rašytojų pavardės po truputį tampa žinomos ir nesileidžia užgožiamos veteranų.

    Girdėjau, kad dalyvauji pirmosios knygos konkurse…

    Pirmoji knyga – visų metų nuo paauglystės iki studijų laikų patirtis. Parašyta knyga nemažai gulėjo stalčiuj – tik po dvejų metų sugalvojau ją iš ten ištraukti ir, šiek tiek pašlifavęs, pateikti pirmosios knygos konkursui. Žmonės atkreipė dėmesį – gal kas nors išeis, gal knyga pasirodys – tai priklauso jau ne nuo manęs.

    Ar rašai spontaniškai, ar iš anksto suplanavęs? Ar taisymui, redagavimui skiri daug laiko?

    Rašau spontaniškai. Žinoma, tai nėra „brainstorm“ rašymas, tačiau nesėdžiu ir negalvoju, kad „va, sukursiu istorijėlę“. Viskas gimsta viduj, po to kažkaip pereina į smegenis ir galiausiai iš ten į pirštų pagalvėles, o rašydamas viską tik išplėtoju – prie to prisideda inercija ir pajautimas rašant. Tokių tekstų nemėgstu redaguoti, bet neretai tenka numalšint savo ego, nes nesu tobulas, ir sugrįžti prie teksto, idant jį sustiprinčiau, suteikčiau daugiau „smogiamosios galios“. To daryti nemėgstu, nemėgstu knaisiotis po savo pasaulį, kurį jau spėjau uždaryti į dėžutę prie pirmo ir paskutinio sakinio. Kainuoja daug nervų ir įtampos, kad sugrįžtum ten, iš kur nori pabėgti. Vis dėlto būna, kad prie vieno sakinio prasėdžiu valandas, tačiau tai nėra amatinio pobūdžio redagavimas.

  • ATGAL
    Alvydas Šlepikas – apie zombius, daržoves, kliedesį ir meną
    PIRMYN
    Vytauto Varaniaus kūryba
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.