Vytauto Varaniaus kūryba | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • Vytauto Varaniaus kūryba

  • Data: 2012-10-17

    VĖL PURPURINIS DANGUS

    Niekada nesitikėjau kažko panašaus – taip seniai užmirštų akimirkų vizijos.

    Iš pradžių buvo juodai raudonas dangus ir negalia siekiant įamžinti jį nuotraukoje. Senos simpatijos, šmėžuojančios tarpais prabėgančiuose vaizdiniuose. O dabar. Sunkus ir platus horizontas, slegiamas purpurinio dangaus atšvaitų. Pamažu kylantis vėjas, įsisiūbuojantys medžiai, sūkuriais pralekiantys lapai, gainiojami kartu su smėlio ir dulkių debesiu. Nejauki tyla, nė vieno automobilio kelyje, nė vieno žmogaus sodyboje. Tik besišiaušiantis juodas vanduo.

    (Martynos Žilionytės nuotrauka)

    Sode, tarp baigiančių prinokinti obuolius obelų, besiganantys gyvuliai nutyla, jų romios akys švelniai dairosi nuklydusių toliau naujagimių jautukų. Karvės stovi kaip įbestos, belaukiančios gerai jiems pažįstamų besibaigiančios vasaros orų permainų. Net ir musės nebekankina gyvulių, o tik tyliai lindi žolėse ar kabo tvarto pastogėje.

    Dangus vis tamsėja. Pasigirsta pirmas iš aukštybių atsklidęs griaustinis. Vėjui stiprėjant, aukštas kadagio stiebas ima daužytis į virtuvės langą. Jau galutinai sutemo, švininiai debesys, rodos, jau remia aukštų, priešais langus į sodą augančių liepų viršūnes. Sėdime tamsoje, nes motina liepė išjungti elektrą. Dar kartą visi perklausiami, ar kiekvienas užsidarė savo langus. Brolio nėra namie, todėl man paliepiama užlipti į jo kambarį ir patikrinti. Greitai užskuodžiu laiptais, priėjęs prie lango, ištraukiu tarp vyrių įkištą pieštuką, uždarau ir užkabinu kabliuku. Po visa ko jau ramiai nulipu žemyn ir, truputėlį gūžtelėjęs, atsisėdu į tylią draugiją šalia motinos.

    Trenkia pirmasis žaibas – kažkur šalimais. Garsas, lyg kas nors būtų perlaužęs šaką, prikištą prie pat ausies, tik tūkstantį kartų skardesnis. Tuoj pasigirs griaustinis. Dabar spengianti tyla. Po keleto ilgų sekundžių iš po žemių ataidi tartum šešiais arkliais kinkoma karieta, kurios ratai ir arklių kanopos taip trypia suplūktą žemę, jog atrodo ši tuoj suplyš. Motina aikteli. Ji jaudinasi dėl tėvo, dar negrįžusio iš laukų, kuriuose norėjo suspėti sugriebti paskutinį vasaros šieną ir kitkomis suvežti į tvarto palėpę. Įdomu, kas tuo metu dėjosi jos galvoje, ką tada mąstė ši tyli rūpestinga būtybė, tai sunėrusi rankas, tai glostydama jomis vaikų galvas. Stoge atsiliepia lašų skardenimas – prasidėjo lietus.

    Mama galvoja apie tėvą, regi jį visai neskubantį, atsakingai kraunantį šieną į priekabą, einantį nuo vienos kitkos prie kitos, mato jį lipantį į traktorių, pavažiuojantį, vėl išlipantį, sukraunantį šieną ir iš naujo kartojantį tuos pačius mechaniškus veiksmus. Jos galvoje taip pat šmėsteli ir viena kita negera mintis, ji ima klausinėti savęs, „o kas jeigu?“, tuo pačiu save ramina, o vėliau dar labiau susijaudina. Trinkteli dar vienas žaibas, dabar jau lydimas aršaus vėjo gūsių, daužančių taip ir nebaigto apkalinėti kamino skardą, vėl sprogimas, vėl spengianti tyla, vėl arklių kanopų bildesys – vis stipriau ir stipriau, kol galiausiai stoja nebejauki tyla ir girdėti tik lietaus barbenimas. Motina kurį laiką neprataria nė žodžio, bet vėliau paliepia man nubėgti prie lango ir pažiūrėti, „ar dar negrįžo“. Sesę ji saugo – ji sėdi tyli sofos kampe, apsiklojusi kojas, ir bailiai žvilgčioja pro mamos petį į mane, laukdama kokių nors žinių. Trenkia dar kartą – vėl šiurpas pereina per visų nugaras. Per langą matyti tik kartas nuo karto sumirgantis juodas dangus, gulintis ant šimtamečių liepų viršūnių, bei karvės, stoiškai pasitinkančios kiekvieną joms siunčiamą išbandymą ir atsakingai glaudžiančios prie savęs naujagimius, kad šie išvengtų stiprios liūties. Jokių naujienų.

    Niekas neprataria nė žodžio. Prieš akis ima lietis keisti, vaikiški ir nepateisinami vaizdai – „o kas be tėtės?“, mintys šuoliuoja viena virš kitos – imu pats įsivaizduoti motiną vieną plušant ir slapta imu ją užjausti, pasiryždamas visada padėti, nes žinau, kokie sunkūs yra kasdieniai darbai. Vėl trinkteli – apima tarytum susitaikymo akimirka, bet pažvelgęs į motiną, o paskui į sesę, susigėstu – „taip negerai“. Motina persėda ant kito sofos krašto, išsitraukia nebaigtą megzti megztinį ir ima dėlioti akis, tačiau nesėkmingai, ji bando ko nors mūsų užklausti, bando nukreipti mintis, besidomėdama kasdieniais buitiškais dalykais, bet pati supratusi, jog turbūt nieko neišeis, nutyla ir padeda viską į šalį.

    Žaibas vėl stipriai trinkteli, vėl atšiaušia stiprus vėjo gūsis, atnešantis lietaus laviną ir lupantis kamino skardą. Stoja ilga tyla, visų veiduose tas pats liūdnas, nekaltas, dar netikras ir nepateisintas susitaikymas, baimė ištarti žodžius – tik akių žvilgsniai, susitinkantys ir čia pat nusukami iš susigėdijimo į šoną. Kalnas juokingai tuščių vilčių, lydimų žaibų trenksmo ir mirgančio dangaus. Lyg žiūrint nebylųjį kiną, kuriame naivi mergina nesulaukia savo mylimojo ir slepiasi po skėčiu gatvės kampe. Tyla ir griaustinis – turbūt vieninteliai gamtoje taip vienas šalia kito sekantys brolis ir sesuo. Griaustinis ir tyla. Sesės kojos užklotos šiltu apklotu. Tyla – motina visus tyliai nužvelgia ir paglosto akimis. Tyla – karvės sode laižo veršiukams ausis. Tyla – pasigirsta žingsniai koridoriuj. Tyla, o paskui – griaustinis.

  • ATGAL
    Vytautas Varanius: Literatūra keičiasi, keičiasi ir pasaulis
    PIRMYN
    Kai tekstas nori pasirašyti
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.