Žalioji energija 2012: Lietuva ir Vokietija | Apžvalga

Įžvalgos

  • Žalioji energija 2012: Lietuva ir Vokietija

  • Temos: Energetika
    Data: 2012-06-20
    Autorius: Aleksandras Graželis

    (UAB „Arginta“ nuotrauka)

    Šiomis dienomis apžvelgti  visus įvykius Lietuvos energetikos sektoriuje nėra lengva. Vyriausybei pritarus įstatymų dėl strateginių energetikos projektų paketui, į viešumą išsiveržė didžiulis iki tol neskelbtos informacijos srautas. Komentatoriai  ir politikai ėmėsi kuo skubiau reikšti nuomonę, kartais projektų net neperskaitę. Tokių naujienų fone žiniasklaida per mažai dėmesio skyrė svarbiai tarptautinei konferencijai apie atsinaujinančių išteklių energetiką, kurią gegužės 9–10 dienomis surengė asociacija „Lietuvos-Vokietijos forumas“, tarptautinis Birutės Galdikas gamtosaugos labdaros ir paramos fondas kartu su asociacija „Hanse Parlament“ (VFR) ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija.

    Rūpesčių turi visi

    Konferencija (kartu ir verslo mugė), pavadinta „Green energy 2012. Atsinaujinančių energijos išteklių darni plėtra Lietuvoje, Europos Sąjungos kontekste“, išsiskyrė iš panašia tema anksčiau rengtų konferencijų svarstomų klausimų apimtimi ir, svarbiausia, jų tikslais. Šioje konferencijoje jau nebereikėjo įrodinėti atsinaujinančių energijos išteklių privalumų ir naudos, ką tekdavo daryti iki Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos (AIE) įstatymo priėmimo. Dalyvius domino ne vien šios energetikos rūšies perspektyvos, bet ir konkretūs klausimai – kaip statyti vėjo jėgainę, kaip saulės modulius tvirtinti prie namo stogo, kaip gautą elektros energiją pateikti kitiems vartotojams. Tai rodo, kad teorines konferencijas pakeis praktiniai seminarai, nagrinėjantys konkrečius techninius klausimus apie AIE įrenginių montavimą ir jų priežiūrą, nes Lietuvoje daugėja norinčių tapti AIE vartotojais ir gamintojais.

    Konferencijos svečiai – Lietuvos užsienio reikalų viceministras Evaldas Ignatavičius ir Vokietijos Federacinės Respublikos ambasadorius Lietuvos Respublikoje Matthiasas Mulmenstadt‘as – pasveikino konferencijos dalyvius linkėdami sėkmingo darbo, paminėdami svarbias savųjų valstybių problemas. Evaldas Ignatavičius akcentavo dabartinę šalies priklausomybę nuo energijos importo iš Rusijos ir teigė, kad atsinaujinantys energijos ištekliai kartu su branduoline energija gali užtikrinti Lietuvai energetinę nepriklausomybę. Matthiasas Mulmenstadt’as pabrėžė, kad Vokietija, keturiasdešimt metų naudojusi branduolinę energetiką, atsisako jos, pasirinkdama draugišką aplinkai atsinaujinančių išteklių energetiką. Tai nereiškia, kad atsisakoma visiems laikams. Vokiečiai tikisi prie branduolinės energetikos sugrįžti, jei bus rastas būdas patikimiau ją valdyti. Vystydama atsinaujinančią energetiką, Vokietija tikisi sukurti didelį naujų darbo vietų skaičių – apie 350 000.

    Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas, savo pranešimu pradėjęs konferencijos darbą, pabrėžė, kad jau metai kaip priimtas AIE įstatymas, tačiau įstatymo lydymieji  aktai jam įgyvendinti labai vėluoja. Dėl to mūsų valstybė neišnaudoja daug savo galimybių. Jau šiandien iš atsinaujinančių išteklių galėtume pasigaminti visą šaliai reikalingą šilumą – apie 20 TWh, iki 50 proc. elektros energijos ir ne mažiau kaip trečdalį transportui reikalingo kuro. Jau 2020 metais iš atsinaujinančių energijos išteklių būtų galima pagaminti beveik pusę visos Lietuvai reikalingos energijos, tačiau tam reikės ryžtingų ateityje dirbsiančių vyriausybių sprendimų. Pavyzdžiui, kogeneracinėse biokuro jėgainėse gaminama elektros energija padeda gerokai atpiginti gyventojams tiekiamą šilumą. O dujomis kūrenama Elektrėnų jėgainė ir Visagino AE beveik visą savo pagamintą šilumą skirs šildyti ežerams.

    AIE ir strateginiai projektai

    Konferencijoje apie Vyriausybėje svarstomus (tą pačią dieną, gegužės 9-ąją) strateginius energetikos projektus ir jų įtaką atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrai nebuvo daug kalbama, tačiau konferencijos rezoliucijoje buvo pateiktas toks pasiūlymas: „Lietuvos  energetinės nepriklausomybės  strategijoje skirti deramą dėmesį atsinaujinančių išteklių energetikai – bent 30 proc. strategijos apimties turėtų būti skiriama atsinaujinančių išteklių energetikai, o ne apsiribojama keliomis deklaratyviomis nuostatomis.“ Į šį pasiūlymą Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategiją svarstant Seime vertėtų atsižvelgti. Europos Sąjungos siekių taupyti energiją ir mažinti aplinkos taršą įgyvendinimas neapsiribos dabartiniu Lietuvos Respublikos įsipareigojimu 2020 metais vartoti 23 proc. energijos iš atsinaujinančių išteklių. Privalėsime nuolatos didinti šių išteklių vartojimą ir tolesniais metais. Energetikos vystymosi tendencijos Lietuvoje susiklostė nepalankiai atsinaujinančių išteklių energetikai – po Ignalinos AE uždarymo 2009 metais, dar nebuvo pasirengta kompensuoti elektros gamybos trūkumo. Atsinaujinančių išteklių energetika negalėtų to padaryti ir dabar, tačiau kogeneracinės jėgainės Avedore 2 (galia 495 MW gaminant kartu ir šilumą arba 575 MW, gaminant vien elektrą), pastatytos prie Kopenhagos, pavyzdys rodo dideles biokuro galimybes energetikoje. Apie šios jėgainės privalumus konferencijoje pasakojo Remigijus Lapinskas, Lietuvos biokuro gamintojų ir tiekėjų asociacijos prezidentas. Analogišką jėgainę pastačius prie Vilniaus, galima būtų išspręsti artėjančias šiluminių elektrinių modernizavimo problemas (tai atlikti privalu iki 2016 metų) ir  užtikrinti bazinę šalies elektros gamybą.

    Vertėtų prisiminti ir praleistas galimybes biokurui panaudoti, kai, prieš uždarant Ignalinos AE, didžiulės investicijos – 1,1 milijardas litų (pusę šios sumos skyrė Europos Sąjunga) – buvo skirtos dujas deginančiai energetikai, – pastatytas naujas 455 MW galios blokas Lietuvos elektrinėje. Jo statybos pradžioje 2009 metais buvo džiaugiamasi, kad elektros gamybos savikaina sumažės 30 proc. Dujoms pabrangus, viltys Elektrėnuose gaminti pigią elektrą žlugo. Kartu su senesniaisiais blokais Lietuvos elektrinė gali gaminti per metus apie 15 TWh elektros energijos, t. y. apie pusantro karto daugiau, nei Lietuvoje suvartojama, tačiau dėl didelės jos kainos dabar perkame iš jos per metus tik apie 2 TWh, primokėdami papildomai virš elektros rinkos kainos po 18 centų už kilovatvalandę. Lietuvos elektrinė atitinka jai iškeltus tikslus būti didžiausia elektros energiją gaminančia įmone po Ignalinos AE uždarymo, užtikrinančia šalies elektros energijos poreikius. Vis dėlto dėl per brangios jos gaminamos elektros Vyriausybė yra priversta rinktis kitą būdą valstybę aprūpinti elektros energija. Tikėkimės, kad Visagino AE projektas bus komerciškai naudingas, nes jis tęsis labai ilgai, skaičiuojant nuo šių dienų – septyniasdešimt metų. Valstybės istorijoje tai nėra ilgas laiko tarpas, bet tai labai daug žmogaus gyvenime, todėl nemažai jų baiminasi, kad sprendimas gali būti klaidingas.

    Šilumos gamyboje atsinaujinančių išteklių energetikos galimybės daug geresnės. Šilumos kainos, ypač sparčiai augančios tose savivaldybėse, kuriose šilumos gamintojai katilinėse degina dujas, verčia savivaldybių tarybas ieškoti galimybių keisti dujas į biokurą. Tą daryti skatina ir Lietuvos įsipareigojimai 2020 metais 60 proc. centralizuotai gaminamos šilumos gaminti iš atsinaujinančių išteklių. Būsimasis suskystintųjų gamtinių dujų terminalas, pradėsiantis veikti 2014 metų pabaigoje, gali tam tikru dydžiu sumažinti gamtinių dujų kainą, tačiau biokuro naudojimo pranašumai, gaminant šilumą, išliks.

    Vėjo jėgainė Bozcaada saloje (Turkija). Turkijoje didžioji vėjo jėgainių dalis pastatyta vakarinėje šalies dalyje ir Egėjo jūros regione. 2011 m. duomenimis, visų šalies vėjo jėgainių bendras galingumas yra 1799 MW. Iki 2015 m. tikimasi pasiekti 5000 MW bendrą galingumą. (Vaidos Stundytės nuotrauka)

    Teisinės aplinkos svarba

    Konferencijoje pripažinta, kad  priimtas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas yra teigiamas žingsnis siekiant detaliau ir išsamiau reglamentuoti energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybą, jos skatinimo tvarką. AIE plėtra galėtų vykti daug sparčiau, jei jos nestabdytų įstatymo lydymųjų teisės aktų trūkumas. Tik Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija laiku parengė savąją teisės aktų dalį, kitos institucijos daugiau nei pusmetį vėluoja. Konferencijos rezoliucijoje Vyriausybė paprašyta kuo greičiau patvirtinti nutarimą dėl atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti skatinimo kvotų ir aukcionų regionų patvirtinimo. Be šio teisės akto elektros gamintojai negali kreiptis į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją dėl aukcionų organizavimo, negali pasitvirtinti fiksuoto tarifo, todėl negali gauti leidimų plėtoti gamybą iš atsinaujinančių išteklių.

    Pranešime apie AIE plėtrą Vokietijoje buvo pažymėta, kad pradėjus taikyti paramą, elektros gamyba iš atsinaujinančių išteklių išaugo nuo 3 proc. 1991 metais iki 17 proc. 2010 metais. Šis procesas ypač paspartėjo nuo 2000 metų, priėmus Vokietijos atsinaujinančios energijos įstatymą. Įstatymas buvo nuolat tobulinamas, paskutinės pataisos priimtos šiais metais, dalis jų analogiškos mūsų įstatymo, priimto pernai, nuostatoms. Vokietija planuoja 2020 metais 35 proc., o 2050 metais net 80 proc. elektros energijos gaminti iš atsinaujinančių išteklių.

    Neseniai, balandžio 25 dieną, Vokietijoje buvo įsteigta Atsinaujinančios energetikos platforma, sujungusi šalies vyriausybės, Vokietijos žemių, miestų, savivaldybių, atsinaujinančios energetikos sektoriaus, elektros energijos perdavimo ir skirstymo tinklų, aplinkosaugos ir akademinės bendruomenės atstovus. Jos tikslas – koordinuoti atsinaujinančių išteklių energetiką Vokietijoje, integruoti į rinką iš šių išteklių pagamintą elektrą, tobulinti elektros energijos perdavimo ir skirstymo tinklų infrastruktūrą. Vokietijai, pradėjusiai branduolinės energetikos atsisakymo procesą, atsinaujinančios energetikos sektorius gali pasiūlyti realią alternatyvą elektros energijos gamyboje.

    Konferencijos nauda

    Ir vokiečiai, ir lietuviai iš pranešimų, diskusijų ir pokalbių tiesiogiai sužinojo abiejų valstybių AIE laimėjimus ir problemas, planus ir tolesnius ketinimus. Lietuvai, palyginti neseniai pradėjusiai  vystyti naują energetikos šaką – atsinaujinančių išteklių energetiką, buvo labai naudinga susipažinti su Europos Sąjungos ekonomikos variklio – Vokietijos – laimėjimais šiame sektoriuje.

    Konferencija vyko ne tik visiems klausantis ar diskutuojant vienoje salėje. Antrojoje jos dalyje buvo dirbama atskirose sekcijose (vėjo, saulės, geotermijos, biomasės ir biodujų), todėl galima buvo nuodugniau nagrinėti atskirų AIE rūšių plėtrą ir ateities prognozes. Įdomų pranešimą saulės energijos sekcijoje apie daugiau kaip metus stebėtų saulės elektros sistemų darbą Lietuvos sąlygomis perskaitė UAB „Arginta“  inovacijų ir investicijų direktorius Vitas Mačiulis. Ši įmonė 2010 metų pabaigoje įrengė saulės elektros jėgainę (šiuo metu jos galingumas 150 kW), veikiančią kaip industrinė saulės elektros laboratorija. „Arginta“ ištyrė 34 saulės elektros sistemų darbą. Šias sistemas sudarė šešių gamintojų 12 skirtingų tipų saulės elektros moduliai, sumontuoti 7 skirtingais būdais, naudojant 7 saulę sekančias sistemas. Apibendrinti tyrimo duomenys leido įvertinti modulių efektyvumą skirtingu metų laiku, saulės sekimo sistemų pranašumą prieš stacionarias sistemas ir kitus aspektus. „Arginta“ pranešime pateikė skaičiavimus, kad dabar galiojančiomis sąlygomis 30 kW galios saulės elektros jėgainės įrengimo išlaidos (180000 Lt) atsiperka per šešerius metus, o per kitus šešerius skatinimo tarifo galiojimo metus galima gauti 190000 Lt papildomų pajamų.

    Vėjo energijos sekcijoje Martynas Nagevičius, UAB „COWI Lietuva“ Aplinkosaugos ir energetikos padalinio direktorius, papasakojo apie vėjo energetikos plėtros galimybes ir trūkumus. Lietuvoje ją vystyti turime neblogas gamtos suteikiamas galimybes, net geresnes nei Vokietijoje. Sekcijos darbe dalyvavę konferencijos dalyviai džiugiai sutiko žinią, kad M. Nagevičius neseniai (balandžio 17 dieną) išrinktas Lietuvos atsinaujinančių išteklių konfederacijos prezidentu. Į šią konfederaciją susijungė įvairių atsinaujinančių išteklių energetikos rūšių asociacijos. Konfederacijos pagrindiniai tikslai: vienyti visas atsinaujinančių išteklių energetikos srityje  dirbančias organizacijas, siekti šiai Europos Sąjungos prioritetinei sričiai kuo sklandesnės raidos Lietuvoje, kurti naudą valstybei ir  visuomenei. Stasys Paulauskas, Lietuvos vėjo energetikų asociacijos prezidentas, paaiškino apie galimybes gaminti vėjo energiją Baltijos jūros Lietuvos ekonominėje zonoje. Jos potencialas labai didelis, apie 1,1 GW. Tokios galios jėgainių gaminamos elektros nepajėgtų balansuoti ne tik Lietuvos, bet ir Baltijos valstybių elektros energijos sistema. Su tokia pat problema susiduria ir kitos Baltijos jūros valstybės, todėl ketinama kurti Baltijos jūros elektros tinklą, į kurį būtų sujungtos tinkle dalyvaujančių valstybių jūroje įrengtos vėjo jėgainės. Jėgaines varytų skirtingo stiprumo vėjas, o veikdamos skirtingose Baltijos jūros vietose, jos balansuotų elektros gamybos  netolygumus bendrame tinkle, tokiu būdu sudarydamos galimybę elektros rinkoje parduoti balansuotą energiją.

    Konferencijos metu buvo dalijamasi AIE įmonių patirtimi, pristatomi efektyviausi energijos gamybos iš saulės, vėjo, biomasės, biodujų ir geotermijos būdų pavyzdžiai iš Vokietijos ir Lietuvos. Antrąją konferencijos dieną buvo aplankytas verslo centras „Green Hall“, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Pastato energetinių ir mikroklimato sistemų laboratorija, UAB „Arginta“ saulės ir vėjo jėgainės, UAB „Veikmė“ pasyvus namas.

  • ATGAL
    Aš myliu gėjus
    PIRMYN
    Valdančiųjų pozicija tvirta: už energetinę nepriklausomybę
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.