Žemaičių krikštui – 600 metų | Apžvalga

Įžvalgos

  • Žemaičių krikštui - 600 metų

  • Data: 2013-10-11
    Autorius: Rasa Baškienė

    Paveikslas, kuriame pavaizduotas Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimas. Mindaugas apkrikštytas buvo 1251 m. pradžioje. Po krikšto į Romą pasiuntė pasiuntinius pareikšti ištikimybės Popiežiui ir paprašyti jo globos. Taip pat buvo prašoma Mindaugui suteikti karališkąją karūną. Popiežius sutikimą davė dar tais pačiais metais ir po poros metų įvyko Mindaugo karūnacija Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

    Šių metų rugpjūčio mėnesį buvo minimos Žemaitijos krikšto 600-osios metinės. Rengdamasi šiam svarbiam minėjimui, Lietuvos Bažnyčia akcentavo, kad svarbiausias visų jubiliejinių metų tikslas – Evangelijos žinios skleidimas, atnaujinant krikščionių tikėjimą. Taip pat buvo siekiama atskleisti Krikšto ir Katalikų Bažnyčios reikšmę visos Lietuvos raidai, įtvirtinant Lietuvos valstybės tarptautinį pripažinimą ir jos įsiliejimą į Vakarų Europos politinį, kultūrinį ir ekonominį gyvenimą. Ta proga „Apžvalga“ norėtų pateikti keletą žiupsnių iš istorijos ir nušviesti skaitytojams šį itin svarbų Lietuvai laikotarpį.

    1387 m. pradėtas oficialus Lietuvos krikštas Žemaitiją pasiekė tik 1413 metais, praėjus 3 metams po Žalgirio mūšio. Taip nutiko dėl to, kad visą XIV a. žemaičius persekiojo ir plėšė kryžiuočių ordinas, o Lietuvos valdovai – tiek Vytautas, tiek Jogaila – ne sykį žemaičius buvo pardavę ordinui už paramą su vidaus priešais. Ordinui sunkiai sekėsi apkrikštyti žemaičius, su kuriais jis negalėjo rasti jokios bendros kalbos. Po Žalgirio mūšio (1410 m.) ir Torno taikos (1411 m.), tarpininkaujant imperatoriui Žygimantui, buvo sutarta, kad Vytautas ir Jogaila valdys Žemaitiją iki gyvos galvos, o vėliau ji turėtų atitekti ordinui. 1413 m. plaukdami Nemunu ir Dubysa abu valdovai pasiekė Žemaitiją, kur kartu su atvykusiais lietuviškai kalbančiais kunigais ėmėsi žemaičių krikšto. Buvo pradėtos statyti pirmosios bažnyčios.

    Kryžiuočių ordinas, nenorėdamas atsisakyti Žemaitijos, šį klausimą perkėlė į visuotinį Bažnyčios susirinkimą Konstancoje. Jogaila ir Vytautas nutarė pasinaudoti šia proga ir atskleisti visai krikščioniškai bendruomenei tikrąjį ordino veidą. 1416 metais žemaičių delegacija imperatoriui Žygimantui ir susirinkimo tėvams įteikė „Žemaičių skundą“, kuriame buvo iškeltos kryžiuočių skriaudos žemaičiams. Į susirinkimo dalyvius žemaičiai kreipėsi tokiais žodžiais: „Malonėkite mus išgirsti! Mes turime žmogišką prigimtį ir nesame kokie nors žvėrys, kuriuos būtų galima dovanoti, parduoti ir pirkti. Esame Dievo tvariniai, sukurti pagal Dievo paveikslą, kad gautume Dievo vaikų laisvę, ir, atgimę bei atsinaujinę Kristaus tikėjime, norime ta laisve naudotis ir džiaugtis, kaip ja naudojasi ir džiaugiasi visi kiti krikščionys. Ir visu aiškumu ypač priduriame, jog jokiu būdu nenorime, kad tie broliai

    (kryžiuočių ordino riteriai ir vienuoliai) mus engtų ir kad mes būtume jų valdomi, nes jie paprastai sau priklausančius žmones ne valdo, o visaip skriaudžia“. Skundas padarė didžiulį įspūdį: buvo nutarta pavesti Vilniaus vyskupui Petrui ir Lvovo arkivyskupui Jonui įsteigti Žemaičių vyskupiją. Tai buvo kone vienintelis atvejis Bažnyčios istorijoje, kai vyskupiją įsteigė visuotinis Bažnyčios susirinkimas.

    Gavęs tokį visuotinio Bažnyčios susirinkimo pavedimą, Vilniaus vyskupas Petras jau 1416 m. rudenį išvyko Žemaitijon ir ten pakrikštijo du tūkstančius bajorų. Kitą vasarą jau ir Lvovo arkivyskupas tęsė krikštą. Medininkuose (Varniuose) jie įsteigė Žemaičių vyskupiją, konsekravo katedrą ir 1417 m. spalio 24 d. vyskupu paskyrė Vilniaus kapitulos prepozitą Motiejų Trakiškį, kilusį iš Livonijos, bet mokėjusį lietuviškai kalbėti. Praėjus dar keliems dešimtmečiams, paskutinės pagonių salos krikščioniškoje Europoje nebeliko.

    Prie krikščioniškojo tikėjimo skleidimo, siekiant prie Bažnyčios priartinti lietuviškąją kultūrą ir kalbą, labai daug prisidėjo Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis, žymus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės veikėjas. Kažin, ar be jo paramos kanauninkas Mikalojus Daukša būtų išvertęs į lietuvių kalbą ir išleidęs Jokūbo Ledesmos „Katekizmą“ (1595 metais) ir Jokūbo Vujeko „Postilę“ (1599 metais). Vyskupas Merkelis Giedraitis sudarė palankias sąlygas pirma spausdinta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją (1582 metais) baigti ir išleisti.

    Carinės okupacijos metais kitas garsus Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius rūpinosi katalikybės ir lietuviškos savimonės ugdymu ir blaivybės propagavimu, o uždraudus lietuvišką spaudą, organizavo lietuviškų knygų spausdinimą Mažojoje Lietuvoje ir jų platinimą, taip pat steigė lietuviškas parapines mokyklas. Taip buvo padėti pamatai Lietuvos valstybės atkūrimui 1918 metais. Paskutinis Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius buvo su misija nuvykęs į Vokietiją, siekiant Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo. Įkuriant 1926 metais Lietuvos Bažnytinę Provinciją, Žemaičių vyskupystė buvo padalyta į Kauno arkivyskupiją, Telšių ir Panevėžio vyskupijas. ■

  • ATGAL
    Marija Magdalietė
    PIRMYN
    Šaltasis arabų karas: Egiptas
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.