Žiemos olimpinės žaidynės: tenka pripažinti kaimynų pranašumą | Apžvalga

Laisvalaikis

  • Žiemos olimpinės žaidynės: tenka pripažinti kaimynų pranašumą

  • Data: 2018-03-05
    Autorius: Jonas Kazimieras Švagžlys

    Šiemet Pjongčango mieste Pietų Korėjoje surengtos 23-osios žiemos olimpinės žaidynės. O ar žinojote, pavyzdžiui, jog iki šių metų žiemos olimpinių žaidynių istorijoje nykštukinio Lichtenšteino atletai yra iškovoję net devynis medalius, o daugiau nei tūkstantį kartų didesnės Ispanijos sportininkai – vos du? Šiame žurnalo „Apžvalga“ numeryje kviečiame iš arčiau pažvelgti į žiemos sporto istoriją ir įdomybes. Tiesa, šis tekstas rašytas dar nepasibaigus Pjongčango olimpinėms žaidynėms, tad po jų situacija gali šiek tiek būti pakitusi, bet tikiuosi, kad tai tik dar labiau sužadins susidomėjimą žiemos sportu.

    DAILUSIS ČIUOŽIMAS – VASAROS OLIMPINĖSE ŽAIDYNĖSE

    Olimpinių žaidynių istorija prasidėjo Senovės Graikijoje, o pirmosios šiuolaikinės olimpinės žaidynės surengtos 1896 m. Atėnuose. Tarptautinio olimpinio komiteto įkūrėjas Pierre‘as de Coubertinas norėjo, kad į didžiausio pasaulyje sporto renginio programą būtų įtrauktos ir žiemos sporto šakos (kurioms reikalingas sniegas arba ledas). Todėl dar 1908 m. į Londono vasaros olimpinių žaidynių programą buvo įtrauktas dailusis čiuožimas. Pirmajame olimpiniame dailiojo čiuožimo turnyre triumfavo Didžiosios Britanijos, Švedijos, Vokietijos bei Rusijos čiuožėjai.

    1920 m. Antverpeno olimpiadoje taip pat buvo surengti dailiojo čiuožimo bei ledo ritulio turnyrai. Dailiajame čiuožime triumfavo Skandinavijos šalių čiuožėjai, o pirmaisiais olimpiniais ledo ritulio čempionais tapo kanadiečiai, sidabras ir bronza atiteko JAV bei Čekoslovakijos ledo ritulininkams.

    Nors pirmosios atskiros žiemos olimpinės žaidynės buvo surengtos 1924 m. Šamoni mieste Prancūzijoje, Skandinavijos šalys žiemos sporte tarpusavyje varžėsi jau anksčiau. 1901 m. Stokholme surengtos pirmosios Šiaurės žaidynės, kuriose varžėsi Norvegijos, Švedijos, Suomijos, Islandijos ir Danijos sportininkai. Šiaurės žaidynės, kuriose sportininkai varžėsi žiemos sporto šakose, buvo rengiamos kas dvejus, vėliau – kas ketverius metus.

    Nors šių žaidynių iniciatorius švedų karininkas Viktoras Balckas buvo Tarptautinio olimpinio komiteto narys, tačiau pačiose Skandinavijos šalyse būta nemažai pasipriešinimo žiemos olimpinių žaidynių idėjai (būtent dėl šios priežasties dailusis čiuožimas nebuvo įtrauktas į Stokholme vykusių 1912 m. vasaros olimpinių žaidynių programą). Daugelis manė, kad žiemos sportas kultūriškai būdingas tik Skandinavijos šalims, todėl tarptautinis renginys, kuriame varžytųsi viso pasaulio atletai, būtų žalingas jų identitetui.

    Vis dėlto skandinavų sportininkai dalyvavo pirmosiose žiemos olimpinėse žaidynėse 1924 m. ir jose pasirodė ypač sėkmingai. Olimpiadoje buvo išdalinta 16 medalių komplektų (tiesa, greitojo čiuožimo 500 m rungtyje norvegas Roaldas Larsenas bei suomis Clasas Thunbergas pasirodė vienodai, tad abiem įteikti bronzos medaliai). Daugiausia jų iškovojo norvegai bei suomiai, laimėję atitinkamai 17 ir 11 medalių. Taigi, absoliuti dauguma olimpinių apdovanojimų atiteko skandinavams. Akivaizdu, kad ankstesniam jų nerimui nebuvo pagrindo.

    Tiesa, žiemos olimpinės žaidynės nutraukė daugiau nei du dešimtmečius gyvavusių Šiaurės žaidynių tradiciją. Kadangi skandinavų sportininkams ypač gerai sekėsi olimpiadose, Šiaurės žaidynių populiarumas ėmė blėsti. Be to, po V. Balcko mirties 1928 m. nebebuvo entuziastingų žmonių, norinčių užsiimti Šiaurės žaidynių organizavimu, o numatytos 1930 m. žaidynės buvo atšauktos dėl sniego trūkumo. Taigi, 1926 m. Stokholme surengtos Šiaurės žaidynės buvo paskutinės istorijoje.

    SEKĖSI NE TIK ŽIEMOS SPORTE

    1924 m. surengtose pirmosiose žiemos olimpinėse žaidynėse sportininkai varžėsi bobslėjaus, dailiojo bei greitojo čiuožimo, slidinėjimo, kerlingo bei ledo ritulio rungtyse (pagal olimpines taisykles žiemos olimpinėms žaidynėms priskiriamos tos sporto šakos, kurioms reikalingas sniegas arba ledas). Žaidynių atidarymo ceremonija vyko sausio 25-ąją, o uždarymo – vasario 5 dieną. Iš viso žaidynėse dalyvavo 16 šalių sportininkai, o dešimties šalių atletams pavyko tapti pirmaisiais medalininkais žiemos olimpinių žaidynių istorijoje.

    Antrosios olimpinės žaidynės buvo surengtos Sankt Morico mieste Šveicarijoje. Jose varžėsi 25 šalių atstovai (būtent šioje žiemos olimpiadoje pirmąkart dalyvavo Lietuva). Kaip ir prieš ketverius metus, geriausiai sekėsi skandinavams. Norvegai iškovojo 6 aukso medalius iš 14, po du – švedai bei suomiai.

    1932 m. žiemos olimpinės žaidynės pirmąsyk buvo surengtos ne Europoje. Jos vyko Leik Placido miestelyje JAV Niujorko valstijoje. Be to, ši žiemos olimpiada buvo pirmoji, kai daugiausia apdovanojimų iškovojo ne norvegai. Daugiausia medalių – šešis aukso, keturis sidabro ir du bronzos – iškovojo amerikiečiai, o dešimt medalių laimėję norvegai liko antri. Po ketverių metų žiemos olimpinės žaidynės vyko nacistinėje Vokietijoje. Fortūna vėl labiausiai šypsojosi norvegų sportininkams.

    Įspūdingi skandinavų laimėjimai – jokia naujiena bent kiek besidomintiems žiemos sportu. Senas slidinėjimo bei čiuožimo tradicijas turinčiose Skandinavijos šalyse slidinėti bei čiuožti daugelis išmoksta dar ankstyvoje vaikystėje, o gera Skandinavijos šalių ekonominė padėtis leidžia investuoti į šiam sportui reikalingą infrastruktūrą. Daugiausiai medalių iškovojanti Norvegija apskritai laikoma slidinėjimo gimtine.

    Tarpukariu ir dar anksčiau Skandinavijos šalių sportininkams puikiai sekėsi ne tik žiemos sporte. 1912 m. (likus vos porai metų iki Pirmojo pasaulinio karo) vykusiose Stokholmo olimpinėse žaidynėse švedai laimėjo net 65 medalius. Nors pagal bendrą medalių skaičių jie buvo pirmi, vis dėlto aukščiausios prabos medalių daugiausia iškovojo amerikiečiai. Tačiau, atsižvelgiant į gyventojų skaičių, toks Švedijos rinktinės rezultatas atrodo išties įspūdingai. Po Pirmojo pasaulinio karo surengtose Antverpeno olimpinėse žaidynėse Švedijos atletai iškovojo 64 medalius ir bendroje medalių įskaitoje buvo antri.

    Suomių pasiekimai ne mažiau įspūdingi. 1924 m. Paryžiaus olimpiadoje Suomijos sportininkai laimėjo 37 medalius (14 aukso) ir bendroje įskaitoje užėmė antrąją vietą. Garsiausias tarpukario (o gal ir visų laikų) suomių sportininkas – vidutinių bei ilgųjų distancijų bėgikas Paavas Nurmis. Per visą savo karjerą suomis iškovojo devynis olimpinius aukso ir tris sidabro medalius. Pagal iškovotų olimpinių apdovanojimų skaičių jis užima trečią vietą pasaulyje, nusileisdamas tik garsiajam JAV plaukikui Michaelui Phelpsui bei Sovietų Sąjungos gimnastei Larisai Latyninai. Baigęs sportininko karjerą, P. Nurmis tapo sėkmingu verslininku, o 1952 m. Helsinkio vasaros olimpiadoje jam buvo patikėta uždegti olimpinę ugnį.

    Vis dėlto bėgant metams tiek švedai, tiek suomiai vasaros olimpiadose iškovodavo vis mažiau medalių. Pavyzdžiui, 2016 m. Rio de Žaneiro olimpiadoje Suomija turėjo tenkintis vieninteliu bronzos medaliu, kurį iškovojo boksininkė Mira Potkonen. Tokias tendencijas galima paaiškinti tuo, kad olimpinėse žaidynėse dalyvauja vis daugiau valstybių, ir daugelyje sporto šakų, kuriose kadaise dominavo suomiai bei švedai, juos nurungė kitų valstybių atletai. Pavyzdžiui, ilgųjų distancijų bėgime jau daugelį metų dominuoja Afrikos šalių, ypač Kenijos bei Etiopijos, sportininkai, o puikių imtynių rezultatų pasiekia Rytų Europos, Centrinės Azijos, Irano, Turkijos, Kubos atletai.

    ŠALTASIS KARAS NEAPLENKĖ IR ŽIEMOS SPORTO

    Po Antrojo Pasaulinio karo prasidėjęs vadinamasis Šaltasis karas apėmė įvairias sritis. Norėdamos įrodyti komunistinės ideologijos pranašumą, Sovietų Sąjunga ir kitos komunistinio bloko šalys stengėsi dominuoti įvairiose srityse – karyboje, kosmoso tyrimuose. Ne išimtis ir sportas. Čia laimėjimus lengva išmatuoti medalių skaičiumi olimpiadose bei pasaulio čempionatuose, todėl komunistinės šalys sportui skyrė ypač daug dėmesio bei lėšų.

    Pirmą sykį Sovietų Sąjungos rinktinė žiemos olimpinėse žaidynėse dalyvavo 1956 m. Tuomet sovietų sportininkai iškovojo 16 medalių ir užėmė pirmąją vietą bendroje žaidynių įskaitoje. Išskyrus 1968 m. Grenoblio ir 1984 m. Sarajevo žiemos olimpiadas, kai sovietai buvo antri, Šaltojo karo metais žiemos olimpinėse žaidynėse daugiausia medalių iškovodavo Sovietų Sąjungos sportininkai.

    Sovietų Sąjungos olimpinių čempionų gretose buvo ir du lietuviai. 1984 m. Sarajeve auksą iškovojo biatlonininkas Algimantas Šalna, 1988 m. – slidininkė Vida Vencienė. Geriausia visų laikų Lietuvos slidininkė iškovojo auksą 10 km ir bronzą 5 km slidinėjimo rungtyse.

    Jei Sovietų Sąjungos sporto laimėjimai ir neturėtų pernelyg stebinti, atsižvelgiant į šalies gyventojų skaičių (trečioji vieta pasaulyje po Kinijos bei Indijos), tai Rytų Vokietijos sėkmė išties stulbinanti. Šios vos 16 mln. gyventojų turėjusios šalies atletai pagal iškovotų medalių skaičių tiek vasaros, tiek žiemos olimpinėse žaidynėse beveik visada patekdavo tarp trijų stipriausių rinktinių. Vasaros olimpiadose rytų vokiečiai daugiausia medalių iškovodavo lengvosios atletikos, plaukimo bei irklavimo varžybose, o žiemos – greitajame čiuožime bei rogučių sporte. Sėkmingiausios Rytų Vokietijai buvo 1988 m. Kalgario žiemos olimpinės žaidynės, kai ši šalis medalių įskaitoje užėmė pirmąją vietą. Dar keturis kartus rytų vokiečiai yra buvę antri.

    Griuvus Berlyno sienai ir susijungus Rytų ir Vakarų Vokietijai, šios šalies atletai vėl varžėsi kartu, tačiau atotrūkis tarp rytinės ir vakarinės Vokietijos sportininkų pasiekimų buvo matomas netgi praėjus daugiau nei dešimtmečiui po Vokietijos suvienijimo. Pavyzdžiui, 1992 m. Albervilio žiemos olimpinėse žaidynėse net 9 iš 10 aukso medalių šaliai iškovojo Rytų Vokietijoje gimę sportininkai, nors pagal gyventojų skaičių Vakarų Vokietija buvo kone keturis kartus didesnė.

    Tiek Sovietų Sąjungos, tiek Rytų Vokietijos sportininkų triumfą temdė skandalai dėl galimo dopingo vartojimo. Bene garsiausia yra vokiečių rutulio stūmikės Heidi Krieger istorija. Dėl gausaus steroidų vartojimo Europos čempionės kūnas įgijo vyriškų bruožų. 1997 m. jai buvo atlikta lyties keitimo operacija.

    Galbūt paradoksalu, tačiau po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusija, norėdama sustiprinti savo sporto rinktinių gretas, noriai kviečiasi sportininkus bei trenerius iš kitų pasaulio šalių. Pavyzdžiui, Sočyje net tris aukso ir vieną bronzos medalį iškovojo Pietų Korėjos čiuožėjas trumpuoju takeliu Ahn Hyun-soo. Šis korėjiečių greitojo čiuožimo meistras artėjant Sočio žaidynėms gavo Rusijos pilietybę ir pasivadino Viktoru Ahn garsaus korėjiečių kilmės Rusijos dainininko Viktoro Cojaus garbei. Be to, Sočyje du aukso medalius Rusijai iškovojo amerikiečių snieglentininkas Vicas Wildas. Nors pilietybės suteikimas žymiems užsienio atletams nėra retenybė, tačiau, žinant Rusijos sporto istoriją, tai gali atrodyti paradoksaliai. Jeigu sportas pasitelkiamas kaip priemonė ugdyti tautiniam pasididžiavimui, ar nevertėtų pasikliauti savo šalies sporto mokyklos auklėtiniais?

    POPULIARIOS KOMEDIJOS HEROJAI

    Žiemos olimpinėse žaidynėse dalyvauja gerokai mažiau valstybių nei vasaros olimpiadose. Priežastis paprasta – žiemos sportui, ypač slidinėjimui, reikalingos tam tikros klimatinės sąlygos, o daugelyje valstybių apie sniegą bei ledą žmonės žino tik iš knygų, televizijos ar interneto. Vis dėlto šalių, kurių žiemos sporto mėgėjai ryžtasi išbandyti laimę didžiausiame pasaulyje žiemos sporto renginyje, daugėja. Šiųmetinėse Pjongčango olimpinėse žaidynėse dalyvavo daugiau nei 90 šalių atletai, t. y. beveik šešiskart daugiau nei prieš 94 metus.

    Bene garsiausi iš egzotiškomis laikomų šalių žiemos sportininkų – Jamaikos bobslėjaus rinktinė. Pagal šios Karibų jūros salos bobslėjininkų istoriją 1993 m. buvo sukurta populiari komedija „Gero vėjo“. Joje pasakojama apie Jamaikos sprinterius, kurie, nepavykus patekti į 1988 m. Seulo vasaros žaidynes (beje, Jamaika visada garsėjo trumpųjų distancijų bėgikais; būtent jų dėka ši nė 3 mln. gyventojų neturinti šalis Rio de Žaneiro vasaros olimpiadoje bendroje medalių įskaitoje užėmė aukštą 16-ą vietą), nusprendė išbandyti laimę bobslėjuje. Susipažinę su Jamaikoje gyvenančiu praeityje garsiu amerikiečių bobslėjininku, už sukčiavimą pašalintu iš profesionaliojo sporto, keturi jauni bėgikai įkalba jį, kad šis sutiktų juos treniruoti ir padėtų pasiruošti Kalgario olimpiadai. Ir jiems pavyksta! Nepaisant skeptiškumo tėvynėje ir priešiškai nusiteikusių kitų šalių bobslėjininkų, jamaikiečiai debiutuoja olimpiadoje, nuolat gerina rezultatus, bet varžybų metu dėl rogių gedimo neįveikia trasos. Tačiau pelno žiūrovų simpatijas, o į tėvynę grįžta kaip didvyriai.

    Nors šis filmas iš tiesų paremtas tikrais faktais, tačiau tikroji Jamaikos bobslėjininkų istorija buvo kiek kitokia. Nors pirmąją Jamaikos bobslėjaus rinktinę iš tiesų treniravo amerikietis, tačiau atvykę į Kalgarį jamaikiečiai buvo sutikti pozityviai, sulaukdavo paramos iš kitų šalių sportininkų. Jamaikiečiai taip pat dalyvavo dviviečių rogių bobslėjaus rungtyje, kurioje užėmė 30-ą vietą. Per kvalifikacines atrankos varžybas jamaikiečių bobslėjininkams dėl patirties stokos nepavyko suvaldyti rogių, todėl jie nebaigė trasos ir buvo diskvalifikuoti.

    Jamaikos bobslėjaus rinktinė dalyvavo ir vėlesnėse olimpiadose. Sėkmingiausios jamaikiečiams buvo 1994 m. Lilehamerio olimpinės žaidynės, kuriose jie užėmė 14-ą vietą. Be to, 2010 m. Vankuverio olimpiadoje jamaikiečio ir amerikietės šeimoje Niujorke gimęs, bet Jamaikai atstovavęs slidininkas Errolas Kerris užėmė aukštą 9-ą vietą.

    Jamaika – ne vienintelė tropinio klimato šalis, dalyvaujanti žiemos olimpinėse žaidynėse. Pavyzdžiui, 2014 m. Sočio olimpinėse žaidynėse debiutavo Zimbabvė. Ją atstovavo kalnų slidininkas Luke‘as Steynas. Keliolika milijonų gyventojų turinčios valstybės pietinėje Afrikos dalyje sportininkui nepavyko užbaigti slalomo rungties, bet didžiajame slalome jis buvo 57-as. Tarp jo aplenktų varžovų – ir lietuvis Rokas Zaveckas.

    Šiltųjų kraštų atstovų dalyvavimas žiemos olimpiadose – įdomi ir džiuginanti tendencija. Vis dėlto savo pasiekimais bent kol kas jie negali varžytis su skandinavais ar Alpių regiono šalių atletais. Todėl medalius žiemos olimpinėse žaidynėse laimi kur kas mažesnis skaičius šalių nei vasaros olimpiadose. Palyginimui – Sočyje medalius iškovojo 26, o Rio de Žaneire – net 86 valstybių sportininkai.

    KAS PLANETOJE STIPRIAUSI – NORVEGAI AR LICHTENŠTEINIEČIAI?

    Nors Šaltojo karo metais Sovietų Sąjunga bei Rytų Vokietija savo laimėjimais ir pralenkė slidinėjimo tėvynę Norvegiją (nors abejojama, ar tai pavyko padaryti sąžiningais būdais), tačiau pagal žiemos olimpiadose per visą istoriją iškovotų medalių skaičių Norvegija tebėra lyderė. Dar iki Pjongčango olimpiados norvegai buvo iškovoję 329 medalius, iš jų 118 – aukso. Už jos rikiuojasi JAV, Vokietija, Kanada, Austrija. Beje, Norvegija, Austrija ir Lichtenšteinas – vienintelės pasaulio valstybės, kurios žiemos olimpiadose yra iškovojusios daugiau medalių nei vasaros olimpinėse žaidynėse.

    Nors norvegai yra daugiausia medalių žiemos sporte iškovojusi tauta, bet jei žiūrėsime pagal iškovotus medalius, tenkančius vienam gyventojui, ją lenkia nykštukinė Lichtenšteino valstybė. Šiuo metu Norvegijoje gyvena maždaug 5,267 mln. žmonių. Taigi, iki šiųmetinių žaidynių vienas olimpinis medalis teko maždaug 16 tūkst. norvegų.

    Nors tik 37 tūkst. gyventojų turinčio Lichtenšteino atstovai nėra laimėję nė vieno medalio vasaros olimpinėse žaidynėse, bet žiemos olimpinėse žaidynėse lichtenšteiniečių sąskaitoje net devyni medaliai. Keturis iš jų, taip pat ir du aukso, iškovojo kalnų slidininkė Hanni Wenzel. Vakarų Vokietijoje gimusios, bet ankstyvoje vaikystėje su šeima į Lichtenšteiną persikėlusios gyventi sportininkės brolis Andreas – taip pat tituluotas slidininkas, iškovojęs sidabrą 1980 m. Leik Placido ir bronzą 1984 m. Sarajevo olimpiadoje. Kiti šios šalies prizininkai medalius iškovojo kalnų slidinėjime.

    Skaičiuojant per visą šalies istoriją iškovotus medalius, vienas medalis tenka 4 tūkst. Lichtenšteino gyventojų. Tai geriausias rezultatas ne tik žiemos, bet apskritai olimpinių žaidynių istorijoje. Palyginimui – per milijardą gyventojų turinti Indija per visą istoriją yra iškovojusi vos 28 medalius vasaros olimpinėse žaidynėse ir nė vieno – žiemos. Vienas medalis tenka daugiau nei 40 mln. Indijos gyventojų.

    KONTROVERSIŠKAS TEISĖJŲ SPRENDIMAS

    Deja, medaliais žiemos sporte negali pasigirti ne tik Indija. Pirmą kartą Lietuva žiemos olimpiadoje dalyvavo 1928 m. Sankt Morice. Joje Lietuvą atstovavo vienintelis atletas – čiuožėjas Kęstutis Bulota. Jis dalyvavo 500, 1500, 5000 ir 10000 m greitojo čiuožimo rungtyse. Ilgiausioje distancijoje lietuvis užėmė penktą vietą (tiesa, rungtyje dalyvavo tik aštuoni sportininkai). 1932 m. bei 1936 m. (pirmąsyk dėl ekonominių, antrąsyk – dėl politinių priežasčių) Lietuva nedalyvavo nei vasaros, nei žiemos olimpiadose. 1941 m. K. Bulota buvo ištremtas į Sibirą. Jis buvo nušautas saugumo pareigūnų, kai nesėkmingai bandė pabėgti iš Gulago.

    Penktoji vieta – aukščiausias Lietuvos sportininkų pasiekimas ir po Nepriklausomybės atkūrimo. 2002 m. Solt Leik Sičio olimpinėse žaidynėse šokėjai ant ledo Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas užėmė penktąją vietą. Vis dėlto teisėjų sprendimas susilaukė Lietuvos atstovų bei žiūrovų pasipiktinimo. Nors Italijos čiuožėjų pora Barbara Fusar-Poli ir Maurizio Margaglis čiuoždami pargriuvo, jiems buvo įteikti bronzos apdovanojimai. Į priekį buvo ir praleista net du kartus ant ledo parkritusi Kanados čiuožėjų pora. Atkreiptinas dėmesys, kad tuo metu Tarptautinei čiuožimo federacijai vadovavo italas Ottavio Cinquanta, todėl įtarimai dėl galimo teisėjų šališkumo vertintini pagrįstai.

    M. Drobiazko ir P. Vanagas olimpinėse žaidynėse dalyvavo net penkis kartus. 1992 m. Albervilyje jie užėmė 16-ą, 1994 m. Lilehameryje – 12-ą, 1998 m. Nagane – 8-ą, o 2006 m. Turine – 7-ą vietą. Kitiems Lietuvos sportininkams nėra pavykę patekti į geriausiųjų dešimtuką. Aukščiausias rezultatas Sočyje – čiuožėjos trumpuoju takeliu Agnės Sereikaitės iškovota 16-a vieta.

    Deja, lyginant su kaimyninėmis šalimis, Lietuva žiemos sporte atrodo nekaip. Pavyzdžiui, Estija iškovojo po vieną kiekvienos prabos medalį Solt Leik Sityje, net tris aukso medalius Turine, o Vankuveryje galėjo džiaugtis sidabro apdovanojimu. Visus medalius estai iškovojo slidinėjimo kroso rungtyse. Latvių pasiekimai taip pat geresni. Turine latviai iškovojo vieną bronzos, Vankuveryje – du sidabro, o Sočyje – po du bronzos ir sidabro medalius. Medalius kaimynai iškovojo rogių, bobslėjaus bei skeletono rungtyse.

    Baltarusijos „arkliukas“ – biatlonas. Sočyje baltarusių biatlonininkė Darja Domračeva iškovojo net tris aukso medalius. Dar du aukso medalius iškovojo slidinėjimo laisvuoju stiliumi meistrai Ala Tsuper bei Antonas Kušniras, o kita biat­lonininkė Nadiežda Skardino pasipuošė bronzos medaliu individualioje rungtyje. Kaip ir Latvijai, Baltarusijai šios olimpinės žaidynės buvo sėkmingiausios šalies istorijoje. Pagal iškovotų aukso medalių skaičių Baltarusija užėmė 8-ą vietą tarp visų olimpiadoje dalyvavusių šalių.

    Beje, D. Domračevos vyras – norvegų biatlonininkas Ole Einaras Bjorndalenas – yra vienas tituluočiausių visų laikų pasaulio sportininkų. 1974 m. norvegas per visą savo karjerą iškovojo aštuonis olimpinius aukso, keturis sidab­ro ir vieną bronzos medalį. Paskutinius aukso medalius jis iškovojo Sočio olimpiadoje jau būdamas keturiasdešimties, tad jis yra vienas vyriausių olimpinių čempionų istorijoje.

    Nors žiemos olimpinėse žaidynėse gana smarkiai atsiliekame nuo visų kaimyninių šalių, galime pasiguosti, kad kelias paskutiniąsias vasaros olimpines žaidynes geriausiai sekėsi mums. Rio de Žaneire lietuviai iškovojo keturis medalius, estai – vieną, o latviai, deja, liko olimpinės pakylos pakraštyje. Nors Baltarusija laimėjo devynis medalius, bet, skaičiuojant medalius vienam gyventojui, geriau sekėsi mums. Pagal medalių skaičių vienam gyventojui Rio de Žaneire Lietuva užėmė 12-ą vietą. Tai – neblogas rezultatas. Kas gi žino – gal ateityje to paties pavyks pasiekti ir žiemos sporto entuziastams? ■

  • ATGAL
    7 Romos stebuklai: žmogiškųjų ir dieviškųjų kūrybinių galių sintezė
    PIRMYN
    Gyvybės apdovanojimai 2018 – pasišventusių žmonių šventė
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.