Žodžio laisvė ir atsakomybė: lietuviškosios pamokos | Apžvalga

Įžvalgos

  • Žodžio laisvė ir atsakomybė: lietuviškosios pamokos

  • Data: 2015-02-26
    Autorius: Česlovas Iškauskas

    Scanpix/SI PA/ Pascal Fayolle nuotrauka

    Iškart po tragedijos Prancūzijoje kilo prieštaringų jausmų banga. Įžūlių islamo radikalų surengtos žudynės negali palikti abejingų. Pirmas įvertinimas: tai nežmoniška, o kas nežmoniška, šaukiasi keršto. Keliasdešimt susikibusių rankomis pasaulio lyderių ir milijoninės minios praėjo Paryžiaus gatvėmis, reikalaudamos nukirsti galvą terorizmo – taip pat ir islamiškojo – hidrai. Greta vienas kito sustojo net Izraelio ir Palestinos vadovai…

    Vienybė akivaizdi. Europai to seniai reikėjo. Ciniška teigti, bet gal ši tragedija turės įtakos, gerinant dviejų konfliktuojančių Artimųjų Rytų stovyklų santykius… Gal pagaliau ES imsis riboti nenutrūkstamą imigrantų srautą, kuriuo atplaukia įvairiausių pakraipų kriminalinės atmatos… Gal tai pabudins ir naujas Europos sandraugos šalis, taip pat ir Lietuvą, susirūpinti imigracine politika ir kitų tikėjimų bendrijų padėtimi bei nuotaikomis…

    Tačiau šis neregėtas po atmintinos 2001-ųjų rugsėjo 11-osios surengtas išpuolis išryškino ir kitą šiuolaikinės civilizacijos problemą: po Šaltojo karo pasaulyje ir Atgimimo pergalės Baltijos šalyse žodžio laisvė sunkiai negaluoja. Išplaukusios šios laisvės ribos panaikina atsakomybę – tiek įstatymų leidėjų, tiek jų vykdytojų, tai yra, vartotojų. Žmogaus teisės, tarp kurių yra ir žodžio laisvė, suvokiamos be pareigų, be atsakomybės už savo veiksmus, žodžius, elgesį. Arba ta atsakomybė susiaurėja iki keleto skatikų, gaunamų už paskelbtą iššaukiančią nuomonę ar karikatūrą, už kito tikėjimo žmogaus įžeidimą ir paniekinimą, o juo labiau – už pajuoką kitų Dievams.

    Neseniai BBC radijo ketvirtosios programos laidoje „Dienos mintys“ buvęs Didžiosios Britanijos vyriausiasis rabinas Jonathanas Sacksas (Jonathan Henry Sacks, arba Yaakov Zvi) visą pokalbį paskyrė žodžio laisvės temai. Jį atpasakoja portalas Bernardinai.lt. Tiesa, J. Sacksas apsistoja ties socialinių tinklų anonimais, kurių komentaruose platinamas patyčių, smurto, paniekos virusas. Rabinas primena Platono pasakotą metafora tapusią legendą apie Gigo žiedą, kurį užsimovęs ir pasukęs jo akutę į delno vidų, žmogus tapdavo nematomas ir galėjo nuo bet ko išsisukti.

    J. Sackso atstovaujamo judaizmo išmintis iškalbingai bylojo apie pavojus to, kas vadinama blogio persunkta kalba. „Taip sakydami, jie mintyje turėjo šmeižikiškus, žeminančius ir užgaulius žodžius, – rašo toliau rabinas. – Jie tai vadino mirtina nuodėme ir teigė, kad dėl jos yra sugriaunami trys žmonės: tas, kuris sako šiuos žodžius, tas, kuriam tie žodžiai yra adresuojami, ir tas, kuris jų klauso. Žodžiai žeidžia, skaudina ir žaloja. Ir kiekviena nauja technologija, kuri mums leidžia plačiau paskleisti savo žodžius, ragina mus kas kartą atsigręžti ir įsipareigoti komunikacijos etikai. Žodžio laisvė nereiškia kalbos, kuri nieko nekainuoja. Žodžio laisvė reiškia tokią kalbą, kuri gerbia kitų laisvę ir orumą. Užmiršk tai, ir žodžio laisvė kainuos labai brangiai“, – perspėja J. Sacksas.

    Teroro išpuoliai kainavo 12 žmonių gyvybes. Tad pasikartokime paskutinius tris sakinius: žodžio laisvė nereiškia kalbos, kuri nieko nekainuoja; žodžio laisvė reiškia tokią kalbą, kuri gerbia kitų laisvę ir orumą; užmiršk tai, ir žodžio laisvė kainuos labai brangiai… Priminkime, kad tai pasakė judaizmo dvasininkas – visai kitokios, dažnai ir priešiškos islamui, religijos atstovas.

    Jeigu politinę satyrą, karikatūras, išjuokiančius piešinius prilyginsime žodžio laisvei, ši J. Sackso atmintinė galioja ir prancūzų satyrinio leidinio „Charlie Hebdo“ žurnalistams. Apžvalgininkas Rimantas Varanauskas portale Alfa.lt rašo, kad net Europos valstybėse skirtingai brėžiamos kritikos ribos, kurių peržengti nevalia. Dėl įvairiausių – kultūrinių, religinių, etinių – priežasčių. Prancūziškasis leidinys, kurio daugelis mūsuose nelabai buvome ir regėję ar girdėję, kaip jau galima suprasti, ribų nelabai ir paisė, pieštuku ar plunksna pliekdamas tiek politikus, tiek įvairių pakraipų religinius fanatikus ar jų pranašus.

    Jeigu Europoje egzistuoja įvairios nuomonės apie šio savaitraščio iššūkį, tai juo labiau tarp islamo išpažinėjų savaitraščio pašaipa suprantama kaip jų religinių jausmų įžeidimas. Rytų kultūra suformavo jautresnį požiūrį į savo pranašus, pavyzdžiui, į Mahometą, negu mes vertiname Jėzų Kristų. Mano knygų lentynoje – rusiškas ir arabiškas (beje, pastarasis Grozne buvo mulos pašventintas) Korano leidimai. Kaip aiškino musulmonai, kad ir kaip atidžiai jį bestudijuotum (o tai tikrai nelengvas darbas), nerasi nė eilutės, kad būtų fiksuojamas besaikis kerštas, ypač kitatikiui, už neteisingą jų šventojo rašto interpretaciją ar kritiką.

    Reikia pripažinti, kad ta islamistų reakcija per kokius du dešimtmečius pasikeitė taip, kad ji virto nuožmaus keršto aktais, nes, kaip aiškina patys musulmonai, Vakarai patys kalti, kad stengiasi Rytams primesti savo vertybes, o dažnai jas palydi bombonešių antskrydžiais ir automatų papliūpomis. Štai kodėl, kaip rašo čekų portalas Aktualne.cz, bet kokia pašaipa pranašui Mahometui tampa jautriu detonatoriumi griebtis smurto ir teroro.

    Ar šis amžiaus skaudulys paliečia Lietuvą? Žinoma, taip. Kaip internetinės TV laidai „Savaitės pjūvis“ sakė Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas, nors islamistų teroro galimybė Lietuvoje yra labai menka, mums reikia būti pasirengusiems užkirsti kelią bet kokiems išpuoliams. Pirmiausia, visos tarnybos turi gerai koordinuoti savo veiksmus, antra, valdžios institucijos privalo gerinti santykius ir glaudžiau bendradarbiauti su musulmonų bendrija, kurią sudaro apie 2000 islamo išpažinėjų. Taip pat reikia stebėti žiniasklaidos ir viešųjų pareiškimų erdvę, kad nebūtų piktnaudžiaujama žodžio laisvės galimybėmis. Komiteto ir kitų valstybės institucijų vadovų pasitarime aptartos ir kitos priemonės, kaip užkirsti kelią galimiems teroro aktams Lietuvoje.

    R. Varanauskas rašo, kad žinynuose galima aptikti duomenų, jog Lietuvos satyros istorija nėra jau labai menka. Pirmas lietuviškas satyrinis leidinys „Tetutė“ 1891–1893 m. buvo leidžiamas Tilžėje ir Bitėnuose. Laikraštis „Kuntaplis“, nepaisant negailestingos tautininkų kontrolės, 1933–1940 m. leistas Kaune. Sovietiniais laikais „supuvusį kapitalizmą ir kartais pasitaikančias smulkias negeroves“ pliekė „Šluota“. Į nepriklausomos valstybės laikus įžygiavo visas pulkas nuostabių karikatūros meistrų, tikrai nestokojančių darbo ir temų. Bet ir čia buvo prasilenkta su etika.

    Žinomas vieno Lietuvos dienraščio precedentas. 2004 m. vasario 20 d. dienraščio „Respublika“ tituliniame puslapyje puikavosi karikatūra, kuri nebūtų padariusi gėdos nė vienam propagandiniam nacistinės Vokietijos laikraščiui ar plakatui: žydas ir gėjus laiko Žemės rutulį, o virš piešinuko užrašyta: „Jie valdo pasaulį“. Kaip prieš 11 metų portale Bernardinai.lt rašė ekstremizmo apraiškas šiuolaikinėje Lietuvoje nagrinėjęs Pilietinių iniciatyvų centro analitikas Giedrius Kiaulakis, šiuos piktus juokelius pasistvėrė „Kauno diena“, „Lietuvos aidas“, kiti smulkesni leidiniai, kurie taip pat bandė tyčiotis iš žydų ir iš jų tikėjimo. Tačiau šios patyčios nevirto platesne antisemitine ar kitokia akcija, o juo labiau neatsirado antiislamiškojo smurto pasekėjų.

    Bet ar galime teigti, prisimenant seną arabų pasaką, kad „Bagdade visiškai ramu“? Paryžiuje irgi buvo ramu. Prieš penkerius metus Prancūzijoje, Belgijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse kilusios aistros dėl hidžabo (musulmonių galvos ir veido apdangalo) nevirto nepataisoma islamo ir krikščionybės priešprieša. Lietuvoje juo labiau nejuntame jokio nerimo dėl musulmonų bendruomenės veiklos. Tačiau Paryžiaus pamokas reikia gerai išmokti kiekvienam iš mūsų, taip pat ir laisvo žodžio meistrams.

  • ATGAL
    „Šeimadienis“ ypatingai užbaigė Šeimos metus
    PIRMYN
    Rusijos transformacijos scenarijai: kaip skatinti Kremliaus demokratizaciją?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.